Nėra nieko kito, kaip tik Esantysis.
Ir niekas kitas Esančiojo nepažįsta, kaip tik jis pats save.
Tai besąlygiškai akivaizdu, todėl ši akivaizda priklauso ne kam kitam, kaip tik besąlygiškai Esančiam.
Esantysis užpildo viską, todėl nėra kintamojo, per kurį jis save pažintų, kaip kažką kito.
Esantysis iš savęs ir savyje sukuria kitimo iliuziją, patiki, kad yra kitas ir tuomet pabunda kitimo iliuzijoje, kaip nekintamas.
Tas, kuris išties nuoširdžiai pasineria į šių žodžių Esmę – tas įvertina tyrą, amžiną, beribę dovaną, kuria Esąs.
*
Savityra yra nuostabiai paradoksali, nes žvelgiant savęs randi ne ką kitą, kaip tik save.
Visos prielaidos apie save, pasaulį ir gyvenimą yra ne kas kito, kaip tik savastis.
Bet savastis tik esti ir visas fenomenalus gyvenimas yra tarsi gyvenanti esaties mistika ir jos šventimas.
Kuo dažniau bei ilgiau atkreipi dėmesį į esamą akimirką tiesiogiai, už visų įmanomų prielaidų – visos prielaidos tarytum yra įtraukiamos į singuliarumą (vieną tašką), o šis tuomet išsiplečia į gyvenimo patyrimą už visų apibūdinimų, bet būtent todėl, man norisi tai apibūdinti kaip GERIAUSIĄ.
Tad apibūdinimai ir prielaidos sugrįžta, tačiau neapgauna ir tu visa tai patiri kaip vientisą neapsakomai nuostabios savasties gyvenimą.
*
Absoliuti laisvė yra, bet tai nėra patyrimas, todėl ji visada čia pat – kiaurai smelkianti visą beribę patyrimų kaitą.
Ir jei tavo protas vis inertiškai tai bando sulyginti su kažkokiu patyrimu – gali laisvai leisti tam vykti ir taip palengva nusėsti į patį laisvumą, jog tau nereikia to patirti, nes tai nenutrūkstamai yra viskame.
Tai tavo tyra savastis, kuri nebūdama patyrimas yra tobuloje harmonijoje su visais patyrimais.
Kad šioje žmogiškoje patirtyje puoselėti vienybės su viskuo sąmonę – yra naudinga atkreipti dėmesį į savo vidinių elementų balansą. Kad geriau šiuos elementus suvokti – mes turime jų išorines analogijas: Erdvė – tai nuovoki savastis, Oras – tai įžvalgumas ir
Gali atrodyti, kad tavo būtis priklauso nuo begalės skirtingų reiškinių, tačiau išties visi reiškiniai priklauso nuo tavo būties. Mūsų būsenos juk ištisai kinta: dieninis būdravimas, naktinis sapnavimas ir visas būsenų spektras tame, tačiau tos visos kintamos būsenas praeina per mūsų
Šįkart norėčiau pasidalinti vienu patikusiu senovės Indijos mitu iš knygos: „Senovės Indijos mitai” (E. Tiomkinas, V. Ermanas). Šis pasakojimas apie maja – iliuziją. Be abejo, apie iliuziją savo temose jau esu papasakojęs labai plačiai ir atnaujintai, tačiau tokia perspektyva iš senesnių laikų
