Nėra nieko kito, kaip tik Esantysis.
Ir niekas kitas Esančiojo nepažįsta, kaip tik jis pats save.
Tai besąlygiškai akivaizdu, todėl ši akivaizda priklauso ne kam kitam, kaip tik besąlygiškai Esančiam.
Esantysis užpildo viską, todėl nėra kintamojo, per kurį jis save pažintų, kaip kažką kito.
Esantysis iš savęs ir savyje sukuria kitimo iliuziją, patiki, kad yra kitas ir tuomet pabunda kitimo iliuzijoje, kaip nekintamas.
Tas, kuris išties nuoširdžiai pasineria į šių žodžių Esmę – tas įvertina tyrą, amžiną, beribę dovaną, kuria Esąs.
*
Savityra yra nuostabiai paradoksali, nes žvelgiant savęs randi ne ką kitą, kaip tik save.
Visos prielaidos apie save, pasaulį ir gyvenimą yra ne kas kito, kaip tik savastis.
Bet savastis tik esti ir visas fenomenalus gyvenimas yra tarsi gyvenanti esaties mistika ir jos šventimas.
Kuo dažniau bei ilgiau atkreipi dėmesį į esamą akimirką tiesiogiai, už visų įmanomų prielaidų – visos prielaidos tarytum yra įtraukiamos į singuliarumą (vieną tašką), o šis tuomet išsiplečia į gyvenimo patyrimą už visų apibūdinimų, bet būtent todėl, man norisi tai apibūdinti kaip GERIAUSIĄ.
Tad apibūdinimai ir prielaidos sugrįžta, tačiau neapgauna ir tu visa tai patiri kaip vientisą neapsakomai nuostabios savasties gyvenimą.
*
Absoliuti laisvė yra, bet tai nėra patyrimas, todėl ji visada čia pat – kiaurai smelkianti visą beribę patyrimų kaitą.
Ir jei tavo protas vis inertiškai tai bando sulyginti su kažkokiu patyrimu – gali laisvai leisti tam vykti ir taip palengva nusėsti į patį laisvumą, jog tau nereikia to patirti, nes tai nenutrūkstamai yra viskame.
Tai tavo tyra savastis, kuri nebūdama patyrimas yra tobuloje harmonijoje su visais patyrimais.
Sveiki gyvi laimingi 🙂 Dalinuosi savo kasdiene praktika su kuria save mokinu sąmoningai gyventi dharmoje – balanse, harmonijoj, kaip vienas beribis kūrėjas, kuris iš tiesų mes visi ir esam. Be abėjo jau dalinausi tokio pobūdžio praktika bei paaiškinimais ir anksčiau, tačiau
Begalybė begalybės vaikų vienoje begalybėje. Kiekvienas yra tas pats vienas su tuo pačiu begalybės potencialu laisvai ir išvien su kiekvienu tyrinėti save. Nes kiekvienas atsispindi kiekviename ir kiekviena laisvos valios išraiška yra lygiagrečiai sutartinė su kiekviena kita. Šios vienos begalybės
Žmogiška sąmonė siekia šaltinio, o šaltinis siekia žmogiškos sąmonės. Kylanti žmogiška sąmonė yra išgryninama, o nužengianti šaltinio sąmonė atneša harmoniją. Žmogiškas ego nusimeta savo šešėlines kaukes ir grįžtą į vaikišką tyrumą, o beribė savastis atskleidžia dangaus karalystę žemėje. Visos atrodančios
