Amžinos Geriausios Žinios (vėl naujai)

Labai rezonuoju su nuo seno puoselėjamu Zen meistrų požiūriu, kad pati praktika, jei atliekama nuoširdžiai ir yra aukščiausias pasiekimas – meditacija = nušvitimas.
Nes išties tai absoliuti ir visad esanti tikrovė apie kurią tiesiog tampame nuovokūs.
Tad kai atsisėdu ir viską palieku ramybėje, leidžiu sau psichologiškai numirti ir tada nieko nebesiekiant – absoliuti tikrovė išryškėja.
Panašiai kaip ir einant miegoti, tik tiek, kad tie kurie nepuoselėja šio proceso sąmoningai – tiesiog išsijungia su savo sąlygota asmenybe ir su ja pabunda (beveik visai neužfiksuojant palaimingos pilnatvės fakto).
Tuo tarpu atkakliai puoselėjant sąmoningą savo asmenybės paleidimą – mūsų tapatybės pojūtis ima kardinaliai ir nebegrįžtamai keistis, bet tai tik atpažinimas to, kas niekada nesikeitė, tik buvo praleista.
Tada mes ir einam miegot ir keliamės ir darome kasdienius darbus nenutrūkstamoje meditacijoje, kuri lygi neapsakomai Dieviško gerumo pajautai.
Tas gerumas tuo pačiu ir pakviečia išskirtinai pamedituoti, kad susi-kalibruoti ir pasimėgauti.
Šis gerumas gali įtraukti ir visas kitas aktualias praktikas bei veiklas, tad pilnas atvirumas šiam gerumui yra visos gerovės pagrindas.
*
Amžinos Geriausios Žinios (vėl naujai):
Savo einamame internetiniame kurse pravedžiau visą susitikimą bei meditacija fokusuojantis į leidimą sau – išties PATIRTI.
Šį vedimą stipriai akompanuoja šis trumpas Jėzaus nurodymas iš Tomo Evangelijos:
„Jie tarė jam: Pasakyki mums, kas esi, kad įtikėtume į tave. Jisai tarė jiems: Jūs aiškinate dangaus ir žemės veidą, o nepažįstate to, kas yra jūsų akivaizdoje, ir šios akimirkos nemokate patirti.”
Yra ir daugiau panašių nurodymų, kuriuose minima, kad dangaus karalystė plyti žemėje, bet mes jos ieškom kažkur kitur; arba esame lyg žuvys plačiame vandenyne, bet tvirtiname, kad neturim vandens.
Pats per visą savo patyrimų spektrą aiškiai suvokiau, kad laimė nepriklauso nuo jokios patyrimo formos, tačiau ji slypi pačiame patyrime, pačiame intymume bei sąmoningoje vienybėje su tuo, kas yra.
Nes tai, kas išties yra – yra kur kas daugiau už mūsų susikurtus sėkmės ir nesėkmes įsivaizdavimus – tai absoliutus ir beribis lobis kiekvienoje akimirkoje, kuri yra šventa.
Tad nepriklausomai nuo to ką darai ir kokie tavo pasiekimai bei nuopoliai – jei neleidi sau vientisai mėgautis šia šventa gyvenimo dovana – tai lyg praleisti viso to prasmę.
Visa kūrinija, žemė ir sąmonės evoliucijos kelionė yra sukurta iš tyros Dieviškos palaimos ir originalus širdies vedimas eina per besąlyginį įvertinimą/dėkingumą/mėgavimaisi.
Ir išties dabar galiu matyti kaip matomai kenčiantys, slapta tuo mėgaujasi, gal net patys to nesuvokdami.
Tai tikrai yra viso ko pamatas, ir visas šis užmaršties bei prisiminimo procesas savo esmėje yra be galo smagus.
Tad kam mes atsiveriame šiame santykiniame sąmonėjimo virsme – tai mėgautis labiau sąmoningai ir besąlygiškai.
Ir su šiuo įkvėpimu kviečiu sugrįžti į pradinuko protą bei širdies tyrumą, nes jei kalbame apie esamąjį patyrimą – čia nėra ekspertų, čia lygūs visi ir aukščiausias pasiekimas paradoksaliai nėra pasiekimas – tai gyva, kvėpuojanti, mistiška ir stebuklinga tikrovė.
*
Klausimas iš pašnekovo:
Klausyk Pauliau, o jei dar (kaip ir daugeliui) egiukas kartais turi tam tikrus trigerius arba situacijas, kurios VIS DAR, sugeba priversti ji patiketi, jog kazkas yra negerai ar netaip ir pan?
Is platesnes perspektyvos matosi, kad ten tik mazi zaidimeliai, net jei tai ir susije su mirtimi ir isgyvenimu tarkim, bet fizine realybe kartais sukuria tokia itaigia ir ispudinga iliuzija, kad nu bent jau momente – tai egiukas tikrai patiki, kad kazkas yra negerai.
Ar leisti ir toliau jam taip REAGUOTI ir poto nusiraminti, zinant kad viskas su tuo yra ok ir kad viskas apskritai yra ok. Ar rekomenduotum kazka keisti, kad ego taip nebereaguotu neigiamai i kazkokius pusiau random atvejus? Aisku cia issikelia jau ir taip kazkur viduje slypintys neigiami isitikinimai, bet gal galima tiesiog leisti egiui ten gasdintis ir ramintis ir per daug i tai nekreipti demesio, nemaitinti papildoma energija – galu gale ismoks nebijoti…? (Tuo tarpu megautis sia neitiketina akimirka… matyti gyvenimo stebukla(us))
Klausimas galbut ar tai tikrai verta demesio. Tas ego patikejimas „negerumais”. Ar verta ten kazka investiguoti, keisti. Kazkaip biski nuobodziai skamba

Atsakymas:
Na taip, tos reakcijos gali būti priimamos kaip signalai sugrįžti į ramybę, dėmesingumą, atjautą – lyg su mažu vaiku skausme.
Taip įprantama asmeninių reakcijų nebepriimti asmeniškai ir nekurti daugiau įtampų – tada tu tik tyrai liudiji išsirišantį įprotį, tačiau emocijoje yra daug kuro ir kai jai nesipriešini – gali tą kurą sąmoningai pakreipti kur nori, kad ir absoliučios ramybės išryškinimui.
Taip kūnas ir protas vis giliau integruojasi su visuotine darna.
Aišku iki tol vistiek praverčia įdirbis meditacijoje + išmintis su kuria galima sau duoti ataskaitas po tų audrų, kad kitą kart jau anksčiau tame pabusti ir pan.
*
Kad su-paprastinti ar net anuliuoti daug sudėtingų stresą keliančių procesų – turime eiti į viso ko šaknį.
Sulėtėti ar net pilnai sustoti ir gerai pajausti kokia šakninė energija veda tavo visą gyvenimo paradą: ar tai nerimas iš susitapatinimo su sąlygotu asmeniu ar tai laisva sąmonė ir iš jos sklindanti besąlyginė meilė?
Jei tai nerimas, tuomet aktualus poslinkis sąmonėje tampa akivaizdus – iš sąlygoto asmens į laisvą sąmonę, kuri tuo pačiu neatstumia sąlygoto asmens, bet su besąlygine meile juo pasirūpina.
Ir šis poslinkis nėra sudėtingas veiksmas – tai lyg staigus „aha” momentas – pabudimas į natūralią tikrovę.
Visa praktika tik atkakliai į tai sugrįžti, nes inerciją pagavęs protas ir kūnas mėgins vis grąžinti į senus/įprastus rėmus.
Bet hey tu esi laisva ir beribė Dieviška Sąmonė – tau tikrai pavyks tai apsukti ir įtvirtinti rojų žemėje.
Tikėk Dievu, kuris slypi tavo tyroje sąmonėje, pažink jį savo širdies slaptyje ir tuomet sąmoningai būk Tuo, kas išties garbingai esi.
*
Mes gyvename absoliučiai Dieviškoje tikrovėje ir viskas vyksta tobuloje sinchronizacijų tėkmėje, kurioje nėra klaidų – yra tik tyros intencijos vedimas.
Į tai įeina ir abejingumo perijodai bei užsispyrusio pasipriešinimo epizodai, nes tai kinta ir išsišakoja į naujas nuostabias galimybes pabusti, nustebinti, įkvėpti, mylėti bei pasitarnauti.
Tad kad ir kas vyksta esamoje akimirkoje – su didžiu pasitikėjimu, toliau sek savo širdimi.
*
Meilė tiesiog yra
Ji nei ateina nei išeina
Ji nepriklauso nuo jokių sąlygų
Meilė tiesiog yra
Ir mes išties negalim nemylėti
Kaip ir negalim būti nemylimi
Nes esame ir esame ir esame
Meilė tiesiog yra
Ir mes ją švenčiame kartu
Per viską ir visaip
Meilė tiesiog yra
Ir jos pažinimas – tai gryno akivaizdumo mokykla
Tad sustok ir pajausk
Meilė visada čia
Judinanti viską iš vidaus
Kad vis naujai būtų išreikšta bei įvertinta
Besąlyginė meilė yra lygi pačiai būčiai
Tad maloningai pamesk save joje
Ir būk spontaniškai atrastas(-a) kaip Tai
Gyvame ir nepriekaištingai stebuklingame vyksme
*
Vadinama ‘Metafizika’ yra glaudžiai susijusi su vadinama ‘Kvantine Fizika’, o ši tyrinėja sąmonės ir materijos ryšį.
Tad jei priimame prielaidą ar net logiškiausią išvadą, kad visos manifestacijos pagrindas yra pati sąmonė – tuomet visas tyrinėjimas ir pereina į praktiką su savo sąmonės galia.
Ir einant sąmonėjimo keliu neišvengiamai pradedame peržengti linijinio laiko iliuzija grįstą paradigmą, kuri nustato konkrečių sąlygų sekas, kad pasiekti vienokio ar kitokio tikslo.
Mes vis labiau ir labiau bundame suvokime, jog yra tik esamoji akimirka, kurioje telpa viskas, kas gali būti ir yra begalės galimybių ir kelių manifestuoti norimus pokyčius toje pačioje akimirkoje.
Ir visą šį vyksmą diriguoja mūsų sąmonė/pa-sąmonė/virš-sąmonė – iš esmės bendra sąmonės būsena, nes viskas visada yra randama joje.
Tuomet galime suvokti, kad tie visi griežtai linijiniai metodai yra tik veiksmų sekos, per kurias mes save įtikiname persijungti į kitas sąmonės būsenas.
Ir be abejo daugelis linijinių procesų yra be galo vertingi, juk laiko iliuzija ir yra sukurta tam, kad išmokti naujų dalykų bei juos įvertinti per istoriją.
Visgi, kada mes esame abejingi tikrai metafizikai, kuria veikiame už šių visų sau sekamų istorijų – mes galime jose pasimesti, užsiciklinti ir susikurti daug procesų, kurie išties nėra susilygiavime su mūsų nuoširdžiausiu troškimu.
Tad savo sąmonės būseną galime keisti vien savo laisva valia ir stebėti kaip visos kitos sąlygos bei istorijos prie to prisiderina natūraliai.
Tačiau, kad galėtume išties lengvai naviguoti šioje nelinijinėje/kvantinėje sąmonės erdvėje – turime įsisąmoninti, kad visos būsenos ir sąlygos patirti save iš esmės yra lygios, kaip skirtingi tavo vientiso sąmonės veidrodžio fragmentai.
Nes jei bandome iš vieno patyrimo peršokti į kitą nuvertinant ankstesnį patyrimą ar net jį teisiant – tuomet nesąmoningai jį atkūrinėsime vis kituose scenarijuose dėl energijos disbalanso savo sąmonės būsenoje.
Tad visa esmė slypi ne pačiuose dalykuose, bet mūsų santykyje su jais ir lygybės išmintis yra tiesus tiltas į laisvą ir besąlygiškai mylintį operavimą šioje beribėje akimirkoje.
Išties lygybės išmintis eina kartu su įžvalgumo išmintimi, ir kada vienu metu gali palaikyti visų dalykų lygybės bei skirtumų nuovoką – tu atrandi savo tikrąjį darnos kelią.
PRATIMAS: kviečiu savo meditacijoje ar tiesiog gyvenimo tėkmėje išties giliai priimti ir pajausti, kad viskas yra lygia-vertiška, viskas yra vienas ir tuomet pajausk savo tyriausią įkvėpimą bei pasirinkimą – kaip visame tame dabar leisi sau išreikšti bei patirti savo tikrovę.
*
Kad laisvai tekėti sava vaga – turi pilnai paleist save.
Savęs paleidimas yra lygus savęs priėmimui natūraliame gyvenimo virsme, kurio pagrindas yra tyras gerumas.
Tad sinchronizuokimės su gyvenimu ir patirikime jo vientisą bei nepriekaištingą spindesį.

*
Atrask savo amžiną ramybę ir sąmoningai su ja pasitik bei išgyvenk visus laikinus patyrimus.
Atkakliai būnant su šia ramybe, gali būti, kad ji išryškins ir pradės įtraukti viso pasaulio nerimą, paniką ir pačią akistatą su mirtimi – taip tavo ištikimybė tam, kas išties esi yra išbandoma ir vis labiau kristalizuojama.
Tad atėjimas į tašką, kuriame gali išties ramiai sutikti mirtį (paleidimą viso to kas pažįstama, bet laikina) – tu išties įsitvirtini savo tyrame ir nemirtingame šviesos kūne.
Tuomet abejingumo tamsa pasitraukia ir lieka tik neaprėpiamai tobulas amžino gyvenimo vedimas, kuris yra amžiams įtvirtintas mylinčio gerumo ryšyje.
Todėl tamsiausiomis valandomis visad verta atminti savo mylintį ryšį su artimaisiais ir visu pasauliu.
Be abejonės žinok, jog pasauliui reikia tavo šviesos, meilės ir ramybės dovanos – tai tavo tikrosios šaknys šioje žemėje.
Tad šis laikinumo ir didelių kontrastų pasaulis gali būti patiriamas kaip aukščiausia meistriškumo klasė – labai galinga terpė subrandinti bei išgryninti savo absoliučią sąmonės galią.
Tad visiems ir sau, kam tai rezonuoja – linkiu atkaklumo, narsos, pasišventimo ir didžiausios malonės tame.