Sveiki, ši tema yra ankstesnių temų pratęsimas – skirtas gyliau pažvelgt ir susivokt, jau anksčiau minėtą „Didįjį Procesą” ir jo dalį, kurioje dabar randi save. Tai yra ši inkarnacinė gyvenimo patirtis, kuri yra be galo limituojanti suvokimą to, kas iš tiesų esi.
Jau ankstesnėse temose buvo išaiškinta, kad tu esi visas tas, kas yra ir visų įmanomų patirčių apie save šaltinis – besąlyginė meilė – visagalybė… Ir turbūt tiems, kurie šio suvokimo dar pakankamai nesužadino, visa tai vis dar gali atrodyti be galo keistai ir neįtikėtinai. Tačiau tame ir slypi toji Didžioji Visagalybės Jėga, kurią pasitelkus galima susikurti patirtį bei ištįsą tikrovę, kurioje visi šventai įsitikinę savo iliuzoriniu ribotumu. Juk iš tiesų, jei pradėsime ieškoti ribos – jos nerasime, nes bet kas egzistuoja tik kaip visko kito pratęsimas, tačiau mes to beveik nejaučiame. Tuo pačiu – tik Besąlyginės Meilės Dėka galima susikurti patirtį, jog esi nemylimas ar net nekenčiamas, o tai – aukštesniu matymu iš tiesų parodo, kaip stipriai visa-ta begalybė (kuri esi) gali mylėti save. Dar kitaip sakant: mes visą savo tikėjimo galią pastoviai naudojam, kad atrodytų jog netikim savim ir visą 100% smegenų, kad atrodytu, jog išnaudojame tik 10%.
Dabar trumpai pažvelkime, kokio ribotumo patirtyje dauguma iš mūsų vis dar gyvena. Juk yra individų, kurie mano jog jie yra kūnas bei asmenybė ir tiki, jog po šio kūno mirties jie išnyks, o dauguma į tai net nesigilina ir visu savimi seka instinktyvią, sociuminę programą. Yra individų, kurie visiškai nepamena sapnų, o ką jau kalbėti apie sąmoningus sapnus ir dar subtilesnes patirtis, kurios liudija būties amžinumą ir gyvą jungtį su viskuo. Toliau matome kas iš visos tos užmaršties išeina – dar daugiau užmaršties bei kančios. Tačiau visa Tai – tik tai būtinojo ciklo dalis, kuri iš tiesų jau praėjo ir mes vėl stiebiamės aukštyn ir pradedame vis geriau Tai suprasti.
Tad dabar pažvelkime į bendrąją proceso mechaniką ir pradėkime nuo fundamentalių simbolių. Pirmas jų – Kryžius kuris simbolizuoja, aktyvaus (vertikalaus) jungtį su pasyviu (horizontaliu), kurioje gimsta to kas yra savivoka (saulė):
Tuo pačiu matome, jog kryžius šią dvimatę erdvę padalina į keturias dalis, kas reiškia: keturis elementus, keturis metų laikus ir pan. Tai tarsi pirminiai potencialai, kurių pagalba toji pirminė savivoka (galima vadint ir 5 elementu), tverią visą to kas yra patirtį apie save. Ir tuomet matome Svastikos simbolį, kuris ir simbolizuoja šių potencialų aktyvumą – cikliškumą – atsinaujinimą:
Taip skirtingų to, kas yra kokybių sąveikos dėka: ciklas po ciklo vystosi visa kūrinija – visa patirtis apie tai, kas yra (absoliutą). Ir visa ši cikliška patirties kelionė taip pat sudaro vieną didelį ciklą, Hindų kosmologijoje vadinama „Brahmos Para“ (diena ir naktis), kuomet vadinamas brahma – dievas – tai kas yra – užmiega ir pabunda, arba iškvepia ir įkvepia. Na ir ši para taip pat vyksta per 4 ciklų epochą vadinama „Maha Yuga“ (didysis amžius). Šį ciklą labai elementariai ir genialiai iliustruoja simbolinė „yugų” karvė:
- Pirmas ciklas didžiajame cikle – vadinamas „Satya Yuga“ (tiesos amžius), kuomet karvė stovi ant keturių kojų. Na ir kadangi ji stovi ant visų savo keturių kojų – šis amžius yra stabiliausias ir palaimingiausias. Tačiau kaip ir buvo minėta anksčiau – tame kas yra – būtinai atsiras poreikis pažinti save giliau ir tam jis turi palengva atsiriboti nuo tos tobulos žinojimo būsenos.
- Taip susikuria sekantis ciklas: „Treta Yuga“ (trečias) ir tai reiškia, jog karvė pakelia viena koja ir lieka stovėti ant trijų. Tai savaime aišku, jog atsiranda daugiau patirties ribotumo, bet iš to – didesnis patirties apčiuopiamumas, kuris leidžia geriau pažinti Kaip visa ta tiesa egzistuoja. Tuo pačiu – kadangi stovima tik ant trijų kojų – ciklas pereina į kitą jau greičiau.
- Tuomet sekantis ciklas: „Dvapara Yuga“ (antras), kuomet karvė suklumpa ir lieka klupėti ant dviejų kojų, kas reiškia dar didesnį patirties limitavimą ir gyvenimą jame. Šis ciklas, pagal ankščiau minėta principą – pereina dar greičiau.
- Galiausiai ateina „Kali Yuga“ (suveržimo amžius), kuriame karvė laikosi tik ant vienos kojos ir tame patiriamas didžiausias žinojimo ribotumas ir iš to išeinančios kančios. Tačiau laimei šis ciklas yra trumpiausias ir tam, kas yra, tarytum per patirtį labiausiai atitolus nuo savęs palengva prasideda visos tos išskleistos patirties integravimas į save – įkvėpimas – pabudimas.
- Taigi, karvė tuo pačiu spiralinės progresijos principu stojasi ant antros, trečios ir ketvirtos kojos, taip gražindama visą sukauptą patirtį apie save į jos šaltini – taip visa patirtis įgauna vis aukštesnę prasmę, kol pasiekiama jos kulminacija ir tuomet palengva pradedama nauja patirties kelionė…
Tad tokia yra dar viena „Didžiojo Proceso“ schema, kuri padeda jame gaudytis. Ir dabar galima atpažinti, kad mūsų žemės civilizacijos patirties masto cikle: ne per seniausiai praūžė karinga, tamsi bei skausminga „Kali Yuga“ ir dabar po truputį skleidžiasi „Dvapara“.
Tačiau dabar, tam kad geriau suprasti, savo esamą padėtį mūsų visuomenėje, norėčiau plačiau apžvelgti tą savęs limitavimo ciklą. Pasistengsiu perteikti tai supaprastintai, kad pagauti pačią idėją:
Taigi, kaip ir buvo minėta: aukštoji, dvasinė, žinojimo perspektyva, projektuoja save link labiau ribotos fizinės perspektyvos, kurioje randa potyrių, kurių negalėjo patirti toje dvasinėje perspektyvoje. Taip vyksta susižavėjimas ir savęs įtraukimas į fizinę patirtį, kurioje galima vietoj žinojimo reikštis per tikėjimus, emocijas, mintis ir pan. Su laiku tai peraugo į įpročius ir visa žinojimo būsena palengva užsimiršdavo. Taip siela buvo įtraukiama į žemės energetinius laukus ir tapdavo tarsi jos dalimi. Iš to paties susikūrė vadinamas „Samsaros“ ratas ir „re-inkarnacinio“ ciklo patirtis, kad patenkinti savirealizacinius norus ir sugebėt išsilaisvinti iš tų magnetinių žemės laukų. Šioje patirtyje, buvo užmirštas žinojimas, kad viskas yra tobuloje jungtyje ir taip atsirado baimė bei poreikis vėl būti jungtyje ir jaustis galingiem. Na ir tai buvo bei iki šiol daug kur yra siekiama per maksimalią aplinkos ir kitų individų kontrolę. Tai reiškia tam, kad tarytum jaustis stipriam ir apsijungusiam, reikia išskirti ir remti lyderius, kurie valdytu ir apjungtu mases. Taip susikūrė religija bei valdžia. Be abejo, tais tamsiais laikais, buvo įleidžiami ir tokie individai kaip Kristus, kurie reprezentavo kolektyvinę sąmonę, tačiau atsiskirimo iliuzijos patirtis buvo tokia išbaigta, kad jų žinutės, buvo suprastos vėlgi – tik per fizinės personos emocinę ir mentalinę prizmę. Tad vienintelis būdas iš jų mokytis, buvo – juos laikyti lyderiais ir jais sekti, kada žinutė iš tiesų buvo naujai atpažinti ir įgalint save. Na, o vėliau tie patys mokymai buvo iškreipiami ir taikomi dar didesnei žmonių manipuliacijai. Visos šios sistemos variklis yra baimė, todėl sistema masėms taip pat pastoviai prikuria baimių ir iliuzorinių išsigelbėjimo variantų, palaikant tą pačią sistemą.
Tačiau, kaip ir buvo minėta šiame įraše, per tą patį iliuzorinį išorinio jungimosi vystymąsi, visa tiesa palengva pradeda kilti į paviršių: laidai jungiasi, informacija teka vis laisviau ir laisviau ir toje gausoje žmonės nors ir pradžioj pasimeta, tačiau iš to – turi galimybe pradėt atsirinkti, kas iš tiesų jiems yra svarbu ir link kur jie norėtų judėti.
Šį laikotarpį taipogi buvo nuskaičiavę „senovės Majai“, kur 2012 metai žymi ne pasaulio pabaigą, o naujo ciklo pradžią. Jau esmių esmėje buvo išaiškinta, kad pradžia ir pabaiga tiesiog neįmanoma – yra tik viso to, kas yra: amžinas kitimas.
Tačiau kaip ir iš kur tie patys Majai galėjo tai žinot? Aš pats šiuo metu detalių apie juos ir daugelį kitų civilizacijų nežinau, tačiau žinau, jog viskas yra susyja ir visa informacija egzistuoja čia ir dabar. Čia vėlgi grįžtame prie to esminio žinojimo, kad nėra to, ko nėra – yra tas, kas yra ir tai yra viskas, tačiau gebantis tame kokybiškai išsiskirti ir tyrinėti save per visą begalinę savęs perspektyvų įvairovę. Todėl tu ne esi lašelis jūroje, tu esi visa jūra patirianti save lašelyje. Ir tu turi visą priėjimą, prie visos informacijos, apie visą jūra, tačiau viskas vyksta savu laiku ir tu kiekvienu momentu turi, gauni ir duodi tiek ir tokios informacijos, kiek ir kokios tau iš ties aktualu yra tam etapui turėti, gauti ir duoti.
Aš taip pat tuo remiuosi ir savo transcendentinėm/psichodelinėm patirtim: esu patyręs, kad visa išreikšta visata yra tik taškelis manęs begalybėje, kad visi įvykiai yra viename momente; esu patyręs kaip viskas formuojasi iki šios tikrovės kur dabar sėdime ir kaip viskas realizuojasi nuo to taško. Be abejo, tai buvo tik mano sąlyginės, subjektyvios kelionės tais momentais ir dar daugybę informacijos yra palikta tuose aukštuose žinojimo sluoksniuose. Tuo pačiu žinau, kad šios kelionės neišvengiamai ves prie dar daugiau panašių kelionių – tai vėlgi spiralinė progresija. Tačiau dabar stengiuosi perteikti esmę ir palengva visas tas patirtis įžeminti bei taikyti kasdienėje patirtyje.
Todėl dabar – vėlgi grįžtame prie Didžiosios Visagalybės Jėgos – pasiekus maksimalią galios ribotumo patirtį – transformuoti ją į beribiškumą. Atrodo kažkada skaičiau, kad Budos paklausė: koks yra didžiausias stebuklas ir jis atsakė, jog tai yra Gebėjimas Transformuoti Save. Ir didžiausia transformacija yra transformuoti didžiausią patirties tamsą, kuri tampa didžiąją patirties šviesa.
Iš ties ši patirtis, kurioje dabar esame, yra be galo gili ir mums taip gali neatrodyti tik todėl, kad neatmename perspektyvos koks ilgas patirties kelias buvo iki tol. Todėl kviečiu iš naujo pažvelgt į šį gyvenimą, kaip į aukšto lygio mistinę, transformacinę mokyklą. Juk tik gylioj tamsoj gali aiškiai matyti savo šviesą ir tuomet ją realizuoti. Pats Bashar‘as minėjo, kad mes iš jų perspektyvos esame be galo drąsios ir pažengusios sielos, kurios renkasi tokio aukšto ribotumo patirtį. Jie mus vadina „limitavimo meistrais“; ir susikūrus šią tobulą limitavimo sistemą, dabar iš jos išsilaisvindami siekiame tikrojo meistriškumo, kuris suteikia įkvėpimo ir daugeliui kitų būtybių visatoje.
Tad vėlgi, kviečiu palengva susigrąžinti savo visą galybę. Tačiau palengva – be konfliktų, nes tie patys konfliktai prieš sistemą – mus dar daugiau įtraukia į jos ir savo paties pinkles. Ir jeigu mes išskiriam ir sureikšminam tuos pačius „manipuliatorius“, arba tą patį „dievą“ – tai vėlgi palaikome jų galios iliuzija. Tad esmė yra – iš galios iliuzijos pereiti prie iliuzijos galios ir pvz: vietoj to, kad nekęsti karo – tiesiog mylėti taiką. Kokią energija kasdien dovanosi – į toki pasaulį palengva ir persikėlinėsi (fizika) ir ten nebūtinai turi keliauti visi – jeigu sieksi į tai traukti kitus – tai vėlgi palaikysi jungties nebuvimo iliuzija ir tai galiausiai pereis į konfliktą. Pati baime paremta sistema vis tiek juk yra pasmerkta griūti, tad belieka nebijoti, nesipriešinti ir leisti tam įvykti bei tuo pačiu – kurti alternatyvų gyvenimo pagrindą.
AUM