Jei gali pagalvoti apie begalybę – pirmiausia turi ja ir būti.
Tu esi neaprėpiama begalybė, kuri bando aprėpti save ir šis bandymas tai beribių patyrimo ciklų vyksmas.
Taip, begalybė savo tikrojoje struktūroje yra pilna savimi ir todėl nėra vietos jos suvokimui – tu gali tik tai tuo būti.
Tačiau šioje begalybėje taip pat egzistuoja beribis potencialas, su kuriuo ji pati savyje generuoja nuolat atsinaujinantį patyrimą apie save.
Patyrimas iš esmės yra iliuzija, nes originali struktūra yra už patyrimo, tačiau ji tarytum vis naujai apšviečiama ir tuomet patyrime pasireiškia, kaip vis kiti ir kintantys dalykai.
Tačiau apibendrinant šį patyrimo vyksmą – mes jį galime prilyginti amžinam kvėpavimui.
Begalybės įkvėpimas – tai savo beribio potencialo surinkimas į centrą, kuris yra tarytum ribotumo idėja tame beribiškume.
Kartu su šio potencialo suspaudimu natūraliai pasireiškia jo išlaisvinimas, kaip iškvėpimas arba tyros šviesos išsiplėtimas, kuris virsta be galo kompleksiška kūrinija.
Kiekvienas iš mūsų, turintis savąjį pojūtį „aš esu“ yra šios tyros šviesos kibirkštėlė su tuo pačiu beribiu potencialu bei laisva valia tyrinėti save per visą šį patyrimo ciklą.
Tai yra amžinas beribiškumo šokis su ribotumo idėja jame.
Todėl kiekvienas atrodantis galas begalybėje yra prasitęsiantis per begalybę.
Kiekvienas skaičius, kiekviena detalė, kiekviena Dieviška kibirkštėlė ir pati kūrinija turi begalybę skirtingu savo versijų, kurios gali būti patiriamos tik per begalinį kitimą.
Tad didžiajame patyrimo cikle visados pasireiškia sąlyginės pradžios ir pabaigos visomis įmanomomis apimtimis – tai vėlgi kaip kvėpavimas.
Pavyzdžiui iškvėpimas gali būti matomas kaip mūsų grubus fizinis pasaulis, kuriame viskas stingsta ir kuriame mes lyg labiausiai „atitolstame“ nuo savo Dieviškos prigimties nuovokos.
Tuomet įvyksta kvėpavimo užlaikymas iškvėpus, kuriame mes sustojame ir įgauname vis daugiau permatomumo bei aiškumo apie save, kaip tos pačios begalybės išraiškas.
Toliau seka įkvėpimas, kuriame mes pradedame sekti savo giliausiu širdies impulsu ir tokiu būdu palengva grįžtame į save, kaip tyros šviesos šaltinį.
Tada kvėpavimas yra užlaikomas įkvėpus ir tai tarytum visos kūrinijos patirties apibendrinimas, kuris virsta į koncentruotą sėklytę sekančios kūrinijos ciklui.
Toks būtų linijinis didžiojo patyrimo ciklo paaiškinimas, tačiau dabar gali suvokti, jog techniškai tai vyksta visomis įmanomomis apimtimis vienu metu.
Tas pats vyksta su kiekvienu žmogaus įkvėpimu ir iškvėpimu, gimimu ir mirimu bei visa likusia multidimensinės kūrinijos pulsacija.
Išties – kuo labiau perspektyva yra sulygiuojama su pačiu šaltiniu – tuo mažiau linijiškumo yra patiriama.
Galima sakyti, jog šaltinis patiria begalinį susitraukimą ir išsiplėtimą visomis įmanomomis apimtimis vienu metu.
Kiekvienas iš mūsų, kaip unikalus šio šaltinio atspindys – taip pat savu laiku pilnai susilygiuos su šia tyro šaltinio perspektyva.
Tad susipažinus su visu tuo – dabar gali pilnai atsipalaiduoti ir mėgautis savo didžiojo patyrimo ciklo atsiskleidimu, kuris pasireiškia šiame amžinybės momente.
Ir atmink, jog tuo pačiu metu tu visada esi išbaigta ir nekintanti begalybė – čia visados gali atrasti savo amžinąjį atilsį (nepriklausomai nuo esamo patyrimo).
—
