Jausti yra saugu.
Absoliučiai viską.
Yra neišsenkanti taika ir atjauta.
Yra Viešpats, kaip beribis viskas.
Su beribe meile ir išmintimi.
Atskirties iliuzija irgi yra iš to pačio.
Ir jei tam tikru metu atskirties jausmas išryškėja – tai puiki proga atverti savo širdį.
Tu gali leisti savo širdžiai kalbėti tavo lūpomis.
Kalbėti su Viešpačiu taip nuoširdžiai, kad galiausiai skirties iliuzija ims tirpti.
Tai yra lengva, ypač tada kai yra sunku – koks genialus paradoksas!
Tada tu žinai, kad išties kalbiesi su savimi, bet tavo savimonė plečiasi.
Kažkuriuo metu nelieka ir žodžių – tik Dieviška atjaučianti tyla.
Puoselėk šią šventą tylą, neškis ją visur.
Viešpats juk yra viešas pats – kaip ir visa kūrinyja ant tavo nosies galiuko
Ir nepamiršk, jog visada gali kreiptis pagalbos į „kitus” į kuriuos nurodo tavo širdis.
Išoriškai ar viduje – pagal pajautą momente, nes bendrai skirties nėra.
Yra tik beribis vienas.