Sveiki, šioje temoje išskirsiu labai svarbų dalyką, kuris atneša labai daug aiškumo visame ir bet kokiame procese, kuriame save randi. Iš dalies į šia tema atsakiau „Praktikų Praktika” temoje, kur pasidalinau universalia veikimo formule, kuri apima visą įmanomą veiklą. Tai yra ištisi leidimai sau, kiekviename patirties momente – būti kuo tikresniu savimi. Tai supaprastintai: amžinoje būtyje – būti vis geriau, vis įdomiau. Taigi visa visa veikla yra suorientuota į tai. Na, o visumoje: visi visi, visų visų leidimai suformuoja visą visatinį patirčių konstruktorių.
Be abejo, kaip minėta ankščiau – tame egzistuoja ir leidimas visą tai užmišt, o tai pradeda kurti labai sudėtingus kelius ir baime grįstus tikėjimo labirintus, kuriuose giliai pasimetame ir dažnai fluktuojame be galo ribotuose „blogiau” ir „geriau” ratuose, kurie uždaryti į dar begalę ratų. Šiuose tikėjimo labirintuose, mes atrandame ir nesąmoningai priimame atitinkamus tą tikėjimą leidimus – būti geriau. Tai gali būti valdžia, tai gali būt narkotikai arba net maldos. Šitaip savo visagalybę atiduodame šalutiniams veiksniams ir vėliau dažnai kenčiame nuo šalutinio poveikio (karma), nes vis padedame save į šalį nuo to, kas iš tiesų esame.
Na, o ankstesnėse temose išaiškina: jog mes esame šaltinis – viskas yra mūsų valia ir visi šie labirintai irgi sukurti iš tos pačios valios, kad geriau pažinti save. Kai tai atpažįsti – viskas tampa labai paprasta – tu susigrąžini save, šiose užmaršties formose ir tuomet tiesiog tyrinėji šią „leidimu būti labiau savimi“ įvairovę, per kurią keldamas savimonę grynini savo tikrąją valią. Na ir tai atitinka esminę egzistavimo prasmę – kad būtų įdomiau/geriau. Tuomet komplikuotas labirintas tampa jaudinančia operacine sistema. Aš jau čia; ir per sekančius leidimus – priimu vis daugiau savęs į čia, ir tada: vis labiau įvertinu, visą tai, kame esu ir taip dievišką savimonę keliu.
Tačiau kaip gali keltis ir peržengi ribas, kada dar neatradai to, kas jas išties peržengia? Esybės susitapatinę su savo žmogiškąją prigimtim, susikuria savo „dievą“ (tai gali būt bet kas) ir tada ima apleisti save ir pasaulį, kad prie jo nors kiek priartėti, nes pagal šias nustatytas ribas – jie tiki, kad taip bus geriau, bet nuo tam tikro taško gaunasi atvirkščiai. Na, o jų aukštoji esybės pusė tik žiūri iš aukštai ir laukia, kada indas pribręs ir suvoks, jog tai yra indas skirtas šeimininkui nužengti ir viską patirti tiesiogiai. Kaip sakė brolis: Net radus Absoliutą, tu turėsi rast ryšį su savo žmogiskąją puse. Na ir kuomet šiam ryšiui duodamas leidimas – prasideda tikras įsižeminimas ir vientisas augimas: nuo žemės šaknų paeiliui įtraukiantis visus aukštesnius būties sluoksnius. Tad toks yra „didysis planas“, kaip aš jį dabar suvokiu. Apie šį „planą“ taip pat nemažai rašiau šiuose įrašuose:
Didysis Procesas ir Didžioji Visagalybės Jėga;
Sąmonės Sluoksniai – Čakralinis Gyvybės Pažinimo Kanalas ir Didysis Procesas;
GYVATĖ – Esmių Esmės Papildymas.
Tad supaprastintai: visos praktikos, visi įrankiai, visa supanti aplinka, situacijos ir t.t. – sumoj yra tik leidimai sau, pažint daugiau savęs. Na ir kiekvienas iš mūsų yra unikalus kelias ir kiekviena pasirinkta praktika mums duoda skirtingus efektus. Todėl tiesiog patarčiau stebėti savo kelionės krypti ir atpažint bei naudoti tuos leidimus, kurie tuo metu tau geriausiai rezonuojasi bei integruojasi su visuma.
Tas pats slypi ir „nežinomybėje“. Pas mus „nežinomybė/juodoji skylė“ – daugelio tikėjimo sistemose skamba, kaip pati didžiausia baimė. Tačiau atvėrus antra šios nežinomybės pusę – pamatysime, jog toji juodoji skylė yra tik portalas, už kurio slypi tik dar daugiau žinojimo apie save – juk tai akivaizdu. „Jėzus tarė: Pažinki tai, kas yra prieš tavo akis, ir tai, kas yra nuo tavęs paslėpta, tau bus atidengta; juk nėra nieko paslėpta, kas neišaiškėtų.“ (Tomo Evangelija). Todėl didžiausioje baimėje dažniausiai slypi ir didžiausia įžvalga. Tačiau to nereikia priimti kraštutinai ir pavyzdžiui dabar eit žudytis ar žudyti kitus, tačiau gali pradėti praktikuotis „astralinę projekciją“ – kelias su mažiausiu pasipriešinimu (integralumas).
Na ir iš viso to galima išvesti, jog vadinamas „dievo slėpinys, nėra tai, kad „dievas” kažką slepia – tai mes esame dievas, kuris pats slepiasi nuo didesnės porcijos savęs. Suvokus tai, budimas tampa daug paprastesnis – tereik kryptingai atsipalaiduoti.
Na ir pabaigai dar vienas trumpas, bet reikšmingas šios visos įžvalgos papildymas: leisdamas sau būti tikriausiu savimi – atspindi leidimą ir visiems kitiems būti tikriausiais savimi. Juk būties matricoje mes visi turime savo unikalias ir amžinas padėtis, net jei ir jos kinta – esmė būti su savo kintančiu centru – savo tikruoju įkvėpimu – aukščiausiame įmanomame sąžiningume.
Tad taip trumpai – papildau visa tai, ką išsakiau iki tol. Komentuok, kritikuok, klausk, dalinkis, o bendrai: drąsiai sek savo įkvėpimą – daryk savo tikrąją valią.
Pirmoje šio blog’o temoje supažindinau su esmių esme, dabar supažindinsiu su praktikų praktika. Kaip esmėje išskyriau pačią gyvybę ir iš to išeinančią prasmę – gyvavimą, tai dabar pateiksiu natūralią ir maksimaliai efektyvią to gyvavimo mechaniką. Šia mechanika plačiai dalinasi ir aiškina
Labas tyrume, sulipdžiau kelis trumpus savo tekstukus iš srauto: Tikrame budrume slypi visas gėris, kurio siekiame. Tačiau mums įprasta būdravimo būsena dažniausiai neatspindi tikro budrumo arba kitaip sakant – pabudusios sąmonės. Kada mes nuolat galvojame apie tai kas „buvo”, „bus”
Kai kurie žmonės vis dar iš paskutinių stengiasi apsaugoti savo pasaulio samprata, kai kiti sąmoningai ją paleidžią į beribės mistikos bei magijos vandenyną. Atiduodant viską, amžinai gyvai mistikai – aš pats į viską imu žvelgiu, kaip ši gyva mistika. Lyg
