Maistas Tavo Sielai

Gali atrodyti, kad tavo būtis priklauso nuo begalės skirtingų reiškinių, tačiau išties visi reiškiniai priklauso nuo tavo būties.

Mūsų būsenos juk ištisai kinta: dieninis būdravimas, naktinis sapnavimas ir visas būsenų spektras tame, tačiau tos visos kintamos būsenas praeina per mūsų būtį, kuri nuo to nei kiek nepakinta.

Tas pats yra su gimimu ir mirimu, nes pirmiausia turi būti būtis, kuri patirtų gimimą ir mirimą kūne, kuris taip pat yra laikinai pasireiškianti būsena.

Mes apsigauname todėl, kad mūsų tikroji būtis yra neapreiškiamas pasireiškimų pagrindas, o pasireiškia tik laikinos būsenos, todėl patirdami tik būsenas – mes inertiškai su jomis sutapatiname savo būtį ir tada kenčiame nuo savęs sąlygojimo.

Todėl visa kančia ir dvasinis mokymas veda pasinaudoti būsenomis, kad pabusti į tyrą būtį, kuri nepriklauso nuo būsenų ir todėl yra išties sveikame santykyje su jomis.

Tad štai, mes visi esame absoliučiai Dieviška būtimi – tačiau, kas ryžtasi pakilti iš mieguistumo matricos ir išties priimti tikrąjį save?

*

Neutralus stebėjimas natūraliai perauga į meilę veiksme.

*

Subtiliausias judesys sąmonėje sukuria visą fizinę visatą ir sąmonė yra pagrindinis visos kūrinijos statybinis blokelis.

Tad kviečiu prisiminti šią subtilią sąmonės galią ir jos nenuvertinti.

Kad įvaldytume šią galią, turime puoselėti vidinę ramybę ir vidinėje ramybėje vis labiau imame jausti, kad išties nejudėdami – harmoningai judiname viską.

Ir šioje vietoje yra labai svarbus pilnas lūkesčių bei reikalavimų paleidimas ir pasitikėjimas, nes kuomet viską judiname iš subtiliausio lygmens – tai harmoningai teka per daugybę sluoksnių apie kuriuos galime būti nenuovokūs.

Tačiau jei liekame sąmoningume ties besąlygine ramybe bei pasitikėjimu – natūralioje įvykių sekoje galime matyti vis daugiau įrodymų, kaip tai išties nepriekaištingai veikia.

*

Kai medituoji – nekelk jokių sąlygų savo patyrimo turiniui, kad šis kažkaip pasikeistų, verčiau viską palik antrame plane, o pirmame plane palaikyk nuovokumą ties nuovokumu, kuriame visas kitas patyrimo turinys laisvai plaukioja ir tirpsta, lyg bangelės vandenyne.

Įgudus tame – tokia meditacija gali įtraukti visą kasdienį gyvenimą ir tai natūraliai į viską įneša geriausios harmonijos.

*

Pajausk savo gyvybinę energiją, kuri prateka per viską ir niekad nesustoja ir tuomet šis pojūtis sukurs dar daugiau energijos pralaidumo kol imsi jaust viską – kaip vientisai tekančią ir ištisai besimainančią gyvybę.

*

Išties nėra teisingo būdo išreikšti tikrovę, nėra ir neteisingo – viskas tobula taip, kaip yra.

Tyloje tikrovė kalba ir kalboje tikrovė tyli.

Nedaloma tikrovė įtraukia dalumą ir dalumas išreiškia nedalomą tikrovę.

Ir visame tame:

Lai mistika būna mistika,

Lai paradoksas būna paradoksu,

Lai vienybė būna vienybe,

Lai harmonija būna harmonija,

Lai stebuklas būna stebuklu,

Ir lai taiki meilė viešpatauja tarp visko.

*

Kviečiu pajausti savo tyros būties ir besąlyginės taikos joje faktą, kuris yra be galo subtilus, bet visiškai nepaneigiamas – tarsi mažiausia visatos dalelytė aplink kurią harmoningai sukasi didžiausi dangaus kūnai.

Tiesiog palaikyk dėmesį ties šia stebuklinga subtilybe, gali pasikviesti į pagalbą vaizduotę, tačiau intuityviai jausk savo būties galią, kurios vaizduotė niekada neaprėps.

Taip, tavo penkiais pojūčiais ir dabartiniu protavimu suvokiama tikrovė yra tik mažytis atspindys, beribio gylio, kuris esi.

Tad leisk sau jausti šį gylį ir tiesiog džiaugsmingai būk savimi tame nuostabiame fizinės tikrovės atspindyje, kuriame dabar gali sąmoningai reikšti bei įvertinti šią neišmatuojamą būtį bei jos neišmatuojamą gėrį.

*

Kartais mums gali atrodyti, kad geriausias gyvenimo būdas yra fokusuotis tik į konkrečias reikšmes ir eiti per sudėtingus reikšmių labirintus, kada išties tik dar labiau pasiklystame ir susikuriame daugiau išsiderinimų bei negatyvumo.

Tad išties galima operuoti daug lengviau, sklandžiau ir palaimingiau – kada tiesiog savo sąmonės būsenoje susikuriame daugiau laisvos erdvės, kurioje: visos gyvenimo detalės gali laisvai tekėti į savas vietas ir taip pat ateiti daugiau įkvėpimo, meilės ir genialių idėjų.

Beribė šaltinio meilė bei išmintis visada čia pat ir mums tereikia sukurti daugiau atvirumo bei pasitikėjimo, kad ši meilė ir išmintis gražiai skleistųsi natūraliu keliu.

Išties visas gyvenimas veda į didų pasirinkimą be pasirinkimo – tai būti besąlyginėje vienybėje su šaltiniu, kuris yra viskas ir tuomet iš momento į momentą sąmoningai įkūnyti tyrą išmintį bei meilę.

Ir viskas, kas čia išreikšta yra tik užuominos, tad skaityk tarp eilučių, suprask intuityviai ir sek savo širdimi (turi viską, ko tau reikia).

*

Dar prieš veliantis į bet kokias sąmokslo teorijas (nepriklausomai kiek jos tikros) vertėtų pasitikrinti ar mes patys nekuriame sąmokslo teorijų prieš save ir kitus, kada įsivaizduojame „kas mums atsitiks ar gali atsitikti ateityje arba kas blogo įvyko praeityje“.

Tuo tarpu kur nesufabrikuota dabartis ir kas išties yra joje?

Juk esamoje akimirkoje mes visad turime viską ko mums reikia ir tame tarpe yra intuityvus vedimas, kuris veda ne per sąlygotą baimę ir apsikrovimą, o per besąlyginę meilę ir lengvumą, su kuriuo tik ir galime geriausiai pasitarnauti.

Mums nereikia laukti išsigelbėjimo iš „išorės“ ir mums nereikia nieko gelbėti „išorėje“, nes išties išorės nėra – yra tik viena Dieviška sąmonė, kurioje dabar pabundame.

Žinau, tai skamba gan radikaliai ir lyg eina prieš daugiamečius mūsų įsitikinimus, tačiau tik busdami šioje Dieviškos sąmonės vienybėje – mes galime išties padėti sau bei vieni kitiems per visas skirtingas formas bei situacijas, nes tuomet ryšys su viskuo yra tikras.

*
Dėmesio, šis tekstas, kalba simboliais apie tai, ko vien simboliais nesuprasime arba susimaišysime supratimo iliuzijose. Nors ir viskas gan tikslinga – kviečiu skaityti atvirai, intuityviai ir atsakingai, o kilus abejonėms – pasikonsultuoti.

Yra situacijų, kurių su sąlygotu protavimu neišspręsime, tai didžiausi malonės palaiminimai, nors ir kurį laiką tai gali būti patiriama kaip pragaras.

Tačiau kas iš esmės yra pragaras, jei tik ne apvalanti vidinės žemės ugnis ir ne baugus impulsas pabudimui rojuje?

Tad yra iš-šaukiančių situacijų, kurių protavimu neišspręsime, bet ką jos iššaukia, jei tik ne sugrįžimą į tikrą vidinę tylą?

Nes visas protavimas gali būti apsuktas aplink, į nesibaigiančią prieštarų kilpą, šešėliu žaismą ir nesibaigiančią kančią.

Tad kilpos suvokimas leidžia atrasti jos „plyšį”, per kurą dėmesys gali ištrūkti ir įsilieti į proto esenciją, kuri yra anapus visų idėjų.

Kas tuomet ir už ko paklaidins, jei tavo vidinė būsena atspindi besąlyginę vienybę?

Vienybę, kuri yra viskas, kas yra, ir tai nepakeičiama ir todėl kitimo žaisme tai savaime atsispindi kaip palankiausias situacijų išsisprendimas.

Taip mes galime daryti išties didelius kvantinius šuolius savo patiriamoje tikrovėje ir jos kokybėje.

Tačiau yra taip, jog vidinis judesys – nuo visų labiausiai bauginančių sąlygų į tyrą besąlygiškumą yra radikalus ir čia turi būti pilnas pasitikėjimas, kuris galiausiai įveda į intuityvų to tikrumo bei galios pajautimą/žinojimą, kuris tuomet lyg gamta – pasirūpina visomis sąlygomis.

Ir čia jokių nusistatymų kaip tai įvyksta, tai visad šviežia ir nauja -begalinė įvairovė per kurią veda tyras mylintis gerumas.

*

Kai renkiesi savo natūraliausią gyvenimo kelią – įvairūs skirtingi gyvenimo elementai ima atskleisti savo tarpusavio vientisumą.

Žemė, kuri atspindi stabilų centrą bei praktiškumą leidžia plėstis į Oro platybėmis, kurios atspindi įvairias perspektyvas bei mastymo būdus, o tai savo ruožtu padeda dar giliau jausti savo žemišką centrą bei papildo praktiškumą jame.

Tuo tarpu ugnis ima šokti alcheminį šokį su vandeniu, kuriame ugnis atspindi jaudinimą ir aistrą daugybei dalykų, o vanduo ramybės gylį, kuris leidžia mėgautis akimirka – tokiu būdu vanduo balansuoja ir integruoja ugnį, o ugnis balansuoja ir integruoja vandenį kol galiausiai išsiskiria garai, kurie atspindi tavojo kelio tyrumą.

Ir panašiu principu ryšys glaudėja tarp visų gyvenimo elementų (ne tik 4 gamtos elementų), tad čia tik maža užuomina ir priminimas/įkvėpimas puoselėti savąjį balansą ir vientisumą, nes tai paprasčiausiai jaučiasi geriausiai.

*

Visa kūrinija gali būti patirta kaip kosminis juokelis, nes išties yra tik vientisas ir tobulas Absoliutas, kuriam niekad nieko nevyksta, tačiau, kuris pats savyje susikuria iliuziją, jog jam kažkas vyksta.

Ir šia iliuzija jis dalinai patiki, dalinai ją sureikšmina ir dalinai apgauna save: būdamas beribiu – patiki, kad yra ribotas, būdamas amžinu – patiki, kad yra laikinas, būdamas besąlyginiu – patiki, kad yra sąlygotas.

Ir kokia milžiniška drama kyla iš to!

Tačiau ši drama galiausiai tik tai prisideda prie gilesnio kosminio juokelio, kuris pabudina absoliutą į jo absoliutumą.

Tai tarytum tobulas kontrastas, kuriame Dievas save gali atpažinti kaip tokį ir toliau sąmoningai mėgautis šiuo Dieviškos iliuzijos žaismu.

Tad išmintis visad yra glaudžiai susijusi su humoru ir humoras išties yra to kontrasto tarp absoliutaus bei santykinio pajautimas, kuris leidžia patirti gyvenimą su lengvumu bei smagumu širdyje.

Ir šis smagumas taip pat yra balansuojamas su pagarba bei atjauta, nes nors ir visa ši kūrinija yra iliuzinė – jos patyrimas yra tikroviškas ir kai tas Dieviškas juokelis dar nėra pagautas – patyrimas gali jaustis tikrai nesmagiai, o juokas tuomet gali tapti tik paviršutiniška vengimo forma.

Tad išminčius naudojasi humoru, kad sugrįžtu į savo tikrumo ašį, bei platesnį matymą iš jos ir tai tuomet leidžia labiausiai mylinčiu būdu pasirūpinti situacijomis kūrinijos sapne.

*

Tyras intelektas yra vientisas ir save suvokiantis kaip visą įvairovę įtraukiančią visumą.

Todėl šis intelektas/sąmoningumas visad siekia formuoti pozityvų (labiausiai visumai pasitarnaujantį) ryšį su vadinamu negatyvumu bei nesąmoningumu.

Ir vietoj to, kad priešintis žemesnio sąmoningumo apraiškoms – šis sąmoningumas kūrybingai ieško kaip tai panaudoti, kad nors ir mažytį sąmonės krislelį išskleisti bei integruoti į didesnį sąmoningumą.

Net jei tam tikri pasireiškimai gali atrodyti visiškai neracionalūs ir chaotiški – tai vis tiek gali būti panaudota, kaip energetinis kuras sąmoningos kūrybos atnaujinimams.

Kviečiu puoselėti šį sąmoningai pozityvų ryšį su mažiau sąmoningu negatyvumu ir tuomet iškylančios nesąmoningumo audros vidiniame bei išoriniame pasaulyje mūsų nenublokš ir per jas mes tik labiau realizuosime savo beribio intelekto meistriškumą.

Stabili šio beribio intelekto sostinė yra tyra nuovoka prie kurios visad galime sugrįžti, kad stabilizuotis ir toliau harmoningai veikti.

*

Priimk akimirką ir intuityviai pajausk savo esybės branduolį, dar žinomą kaip amžiną liudytoją, kuris liudija ištisus kūrinijos ciklus.

Tai tavo dabartiniame liudijimo gylyje – visas žinojimas, visa išmintis ir visas mylintis gerumas, kuris yra besąlygiškai spinduliuojamas į šį tavo linijinį gyvenimo kelionės patyrimą.

Tai yra tavo amžinas ramstis, amžinas draugas – vidinis guru, kuris tave veda per tyrą rezonansą ir mylintį gerumą, kuriame slypi viskas, ko tik gali reikėti palankiausiam ir nuostabiausiam patyrimui.

Tad jausk šį ryšį bei vientisumą tarp savęs, kaip absoliutaus bei amžino ir savęs, kaip kintamo žmogaus.

Ir tuomet mėgaukis savo unikaliu gyvenimu, mėgaukis visa širdimi.

*

Tiesiog būnant taip kaip esi – atrask natūralų buvimo balansą bei vientisumą, kurio niekas nepertraukia – tik reiškia, pratęsia ir leidžia pabusti šiame tyrame buvime.

Tad harmonizuokis su vientisa buvimo tėkme ir leisk jai nuostabiausiu būdu įgalinti viską ką darai, kaip šis laisvas ir palaimingas šaltinis.

*

Kuo dažniau, giliau ir ilgiau išskirtinai pabūname su nuovokumu ties absoliučiu šaltiniu, kuriuo ir esame – tuo labiau to pajauta įsišaknija į mūsų kūną, protą, sielą ir viską aplink, o tai mus visokeriopai įgalina būti pagrindiniais veikėjais nuostabiausioje gyvenimo pasakoje.

Tad dvasinę praktiką galime matyti lyg medžio auginimą: kuomet kūno ramybė yra lyg maistinga žemė leisti gilesnėms šaknims, sutelktas nuovokumas lyg saulės šviesa, kuri padeda augti ir skleistis, o papildomi pratimai lyg lietus ir vėjas, kuris į viską įneša balanso.

*

Sulėtėjimas tarnauja harmoningam, nuosekliam ir amžinam pagreičiui.

Žinau, dažnai įprastu bei siauru mastymu tai gali atrodyti prieštaringa ar nesuvokiama, nes šiame pasaulyje dauguma mūsų kurį laiką buvo atitrūkę nuo susilygiavimo su natūralia gyvenimo darna ir taip pagavome inerciją jausti trūkumą ir iš to skubėti, varžytis bei norėti vis daugiau.

Tačiau taip mes santykinai save atskiriame nuo originalaus šaltinio bei jo tėkmės integralumo, o tuomet pradedame praleisti daug aktualių detalių, kelti daugiau svyravimo, įtampos, galiausiai perdegame ir viskas griūna.

Tad kaip išties sulėtėjimas pasitarnauja mūsų didžiausios gerovės realizavimui?

Galbūt tai jau akivaizdu?

Sulėtėjant mes susilygiuojame su savo esybės centru – širdimi, kuri taip pat yra tobulame susilygiavime su visu tuo, kas yra ir tuomet iš savo širdies galime stabiliai spinduliuoti bei atspindėti visą gerovę.

Tad kuo lėčiau leidžiame sau per viską judėti – tuo labiau imame pastebėti kaip sparčiai viskas juda per mus ir aplink mus.

Mes tiek daug dalykų priimame kaip savaime suprantamus, įvardintus ir atskirus išorinius veiksnius, tačiau nepastebime, kad visa tai yra vientisa ir nuo mūsų neatskiriama gyvastis/kūrybinė galia, kuri staigiai bei tikslingai animuoja visą be galo kompleksinio gyvenimo patyrimą.

Ir kada būdami ramybėje mes į tai gerai atkreipiame dėmesį – mes pradedame jausti šį galingą gyvenimo judėjimą ir tuomet išvien su juo galime be pastangų įgyvendinti viską, kas mums yra išties aktualu buvimui natūraliausiais bei laimingiausiais savimi.

Tuomet mes imame atkreipti dėmesį į įvairias detales bei subtilybes, kurias adresavus galime puoselėti išties integralų bei praturtinantį santykį su viskuo.

Ir svarbiausia – puoselėjant savo vidinę ramybę mes galime išties mėgautis nepriekaištinga akimirkos vienove, kurioje ištirpsta atskiro „aš“ jausmas ir visos su juo susijusios „problemos“.

Kad tai patirti išties giliai – taip pat yra labai naudinga kartais atsisėsti ir kokybiškai pamedituoti, kad išties paleisti visas idėjas apie save su visais prisirišimais, nes būtent per prisirišimus mes galime būti santykinai nutempiami nuo savojo centro.

Ir kuomet atstatome tą tikros ramybės bei vienybės pojūtį – mes susirenkame visą savo galią ir kada mums išties reikia veikti greitai – mes esame pilnai tam pasiruošę.

Tačiau visuose pagreičiuose palaikykime tą balansuojanti ramybės centro pojūtį ir kai veiksmas atliktas – savaime suartėkime su šiuo centru.

Lao Tzu tai įvardino kaip „pastovaus sugrįžimo kelias“, nes viskas iškyla iš beformio šaltinio ir atgal į jį sugrįžta.

Kada esame apie tai sąmoningi – galime mėgautis palankiausiu visos pasireiškiančios įvairovės patyrimu.

*

Savo tiesioginėje patirtyje, intuityviai atpažink, kad viską atspindi kaip tyras niekumos veidrodis:

◒ kuris su viskuo tobulai sutampa, bet nesitapatina ir todėl niekas jo netrikdo.

◒ kuris prie nieko nelimpa ir pro kurį viskas laisvai mainosi bei praeina.

◒ kuris apie nieką neturi nuomonės, nes net ir iškylančios asmeninės nuomonės yra nešališkai atspindėtos kartu su visuma, kuri natūraliai pasireiškia.

◒ kuris pats atspindi save kaip nieką konkrečiai, tačiau tame viskas įeina į harmoningą perspektyvą ir jaučiasi kaip absoliuti laisvė bei palaima.

⨀

Ir dabar toliau mėgaukis savo gyvenimu kaip ši laisva ir palaiminga esatis – į tai viskas įtraukta.

Tai taip paprasta – laisvė ir laimė yra nepakeičiamai natūrali būsena visų kintančių gyvenimo apraiškų šerdyje.

*

Nėra pabudusio/nušvitusio ar laisvo/laimingo/sėkmingo žmogaus standarto – yra tik nuovokumo šviesa ir jos laisvė, laimė bei sėkmė – kuri kiekviename į tai pabudusiame žmoguje reiškiasi unikaliai ir išties dar labiau išskleidžia to žmogaus unikalią išraišką.

Tad nors ir mūsų protas inertiškai gali bandyti ieškoti kažkokio „idealumo“ apibrėžimų – yra kvietimas suvokti, jog rišimasis prie tokių apibrėžimų ar etalonų, sukuria tik daugiau teisimo ir apsisunkinimo gyvenime.

Ir iš kitos puses – visų „nušvitimo“, „laisvės“, sėkmės“ apibrėžimų paleidimas leidžia pabusti į natūralią tikrovę, kurioje viskas be išimčių yra vienodai persmelkta besąlygine palaima, meile ir tyriausia šviesa.

Viskas reiškiasi ir mainosi tobuloje laisvėje ir jokie įvykiai tos laisvės nekeičia, nes jie visi yra jos raiška, kurioje galime pilnai mėgautis kiekviena unikalia akimirka.

Tad nėra nieko blogo semtis įkvėpimo iš skirtingų pavyzdžių ir tuo pačiu santykinai klysti bei mokytis specifinėse srityse – tik būti nuovokume, kad visi šie dalykai visada ilsisi absoliučiame būties tobulume, keičiasi absoliučioje gyvenimo sėkmėje ir tu esi absoliučiame laisvume būti natūraliausiu savimi, kurio pilnai pakanka, kad būti laimingiausiu žmogumi pasaulyje.

Tad ar leidi sau, šioje išmintyje ištirpdyti teisimą ir tuomet priimti, gerbti bei mylėti save, kaip absoliučią savastį, kuri negali būti atskira nuo nieko?

Kaip vientisai, sklandžiai ir palaimingai tuomet viskas pasitarnauja, mėgaukis šiuo Dievišku gyvenimu.

*

Koks nuostabus paradoksas, jog tai, kas mums atrodo kaip tuščia ir neapčiuopiama niekuma – išties yra visos apčiuopiamos pilnumos šaltinis!

Tad vietoj to, kad fokusuotis vien tik į apčiuopiamų bei apibrėžiamų formų pasaulį – atkreipkime daugiau dėmesio į tą gausią tuštumą, kuri išties yra stabilus visko šaltinis.

Tiesiog ilsėkis beribėje šios akimirkos erdvėje ir jausk amžiną šaltinio pulsaciją joje.

Leisk jai tave įkrauti, pamaitinti, praturtinti ir įkvėpti meilei gyvenimui, mėgaukis.

*

Štai dalinuosi trumpu menamojo Jėzaus pasisakymu ir po juo savo papildymu; tai mano širdies intuicijos bei kitų man rezonuojančių šaltinių sankirtos taškas, kuriuo jaučiu aktualija pasidalinti:
Jėzus tarė: Jei dvasia buvo kūno priežastis, tai – stebuklas. O jei kūnas (buvo) dvasios priežastis, tai – stebuklų stebuklas. Betgi aš stebiuosi: kaip [šitas] didžiulis turtas radosi tokiame varge.
– Tomo Evangelija
Šis fizinis gyvenimas yra amžinos dvasios sapnas, kuris be abejo yra apie kuo nuostabesnį patyrimą jame, tačiau tai ne viskas – šioje laikinoje patyrimo kelionėje mūsų dvasia taip pat šlifuoja save: įgauna išminties, atjautos, įkvėpimo, galių, atveria naujas galimybes savo lygmenyje ir t.t.
Šis kūniškas gyvenimas su daugybe apribojimų individualiai dvasiai leidžia labiau atitrūkti nuo platesnės visumos su kurią ji būna dalinai susiliejusi ir tuomet šį dvasia gali grynintis bei kultivuoti savo individualią vibraciją bei valią, kurią tuomet gali reikšti tiek tame pačiame gyvenime, tiek už jo ribų – daug labiau platesniu būdu.
Tad atmink, jog šis kūniškas gyvenimas yra laikina, bet tuo pačiu auksinė galimybė praturtinti savo amžinąjį gyvenimą dvasioje.
Ir tam turi priimti save kaip pagrindinį nuostabiausios pasakos herojų, kuris drąsiai ir pilna širdimi pasineria į gyvenimo nuotykį, kuriame turi galimybę giliai pažinti bei išreikšti save ir labai unikaliu būdu atspindėti pačio gyvenimo šaltinį.
Tad patyrimo gylis, sugeneruotas sąmonės bei valios resursas ir mylintis gerumas, kuriuo daliniesi yra tie tikri turtai, kurie išlieka po visų mirimo virsmų ir gimdo kažką dar nuostabesnio apie ką dabar vos nujausti galime.

*

Sklandžiausiam bei harmoningiausiam savojo gyvenimo kelio patyrimui – verta gerai atkreipti dėmesį į balansą tarp struktūros (laiko) ir intuicijos (erdvumo).

Per didelis fokusas į struktūros išlaikymą laiko sekose – sukuria daug streso bei konflikto, o stokojant struktūros – galima pasimesti galimybių bei impulsyvumo platybėse.

Tad balanso atradimui yra aktualu: būnant erdviame intuityvume išgryninti savo nuoširdžiausią gyvenimo viziją bei ją paremtą struktūrą, tačiau prie jos neprisirišti ir per ją judėti su gyvu intuityvumu bei atvirumu vis atnaujint tą pačią struktūrą.

Tai balansuojantis šokis, tad užtenka atkreipt dėmesį į šiuos du pagrindinius gyvenimo kelio aspektus ir ieškoti tinkamo viduriuko, kuris jaučiasi geriausiai.

*

Savityros branduolys:

Iš pradžių turime atskirti savo tyrą ir absoliutų būvį nuo visų kintamų idėjų bei istorijų, kurios būna nesąmoningai priskiriamos šiam būviui, o tuomet atpažinti šio būvio tyrumą viskame bei matyti viską, kaip to raiška, kuri pati neapibrėžia bei nepakeičia šio šaltinio tyrumo.

Puoselėjant to atpažinimą bei pajautimą – gyvenimo patyrime įsivyrauja visiška laisvė, palaima ir meilės harmonija.

*

Tarp visų priešybių bei prieštarų – visada yra stabilus taikos centras iš kurio viskas ir išsireiškia, tačiau, kuris pats visai nėra inertiškas ir todėl neturintis konkrečios formos.

Visgi priešybių matymas duoda žinoti, jog šis centras yra ir tuomet mes galime intuityviai jį pajausti, kaip pačią savastį savo.

Tačiau kada ši taiki savastis yra užmirštama per tapatinimąsi su pasireiškiančiomis formomis bei prisirišimą prie idėjų – yra sukuriami nesusipratimai, kurie veda į kitus nesusipratimus ir tuomet mažesnius nesusipratimus atspindi didesni nesusipratimai, o šie kuria dar didesnę sumaištį, kuri tuomet kuria negatyvias emocijas iš kurių tuomet kyla žalingos pasekmės bei nesibaigiančios konfliktų kilpos.

Kai žmogus yra įsitraukęs į tokias kilpas – jam vis atrodo, kad jis turi kažką įrodyti, kompensuoti ar tai kažkokiu sąlygotu būdu ateiti į taiką, bet tęsiant tokias pastangas kuriasi tik daugiau nesantaikos.

Taip veikia kolektyvinis nesąmoningumas.

Tad visame tame – auksinė išmintis yra sustoti čia pat kur esame – tame sąmoningumo momente – palikti viską taip, kaip yra ir tiesiog grimzti į patį taikumą, kuris nepriklauso nuo jokių sąlygų.

Kad ir kokia betvarkė tai bebūtų, kad ir kaip viskas svyruotų, jei situacija išties reikalauja tam tikro veiksmo – galima jame dalyvauti, bet viduje jau telktis į vidinę taiką, o kada yra galimybė nuo visko atsitraukti – tuomet meditaciniame būvyje stabdyti vidines inercijas per tą patį susitelkimą į vidinę taiką, kaip natūralią būseną tarp visko.

Tik tada situacijos išties ima harmonizuotis bei integruotis į šį tikros taikos būvį.

Tai tikras kelias į pasaulinę taiką, kuris išties yra budimas į patį tikrumą.

*

Kartais gali jaustis, kad viskas yra blogai, tačiau tai tik praeinanti iliuzija, o mūsų tikrame būvyje visada viskas gerai.

Tad net ir jausmą „viskas blogai“ išties liudijame šiame natūraliai gerame būvyje, tereikia įprasti tai atpažinti ir tada su atjauta bei tyru gerumu lydėti praeinančias būsenas.

*

Didžiausias palaiminimas yra sąmoningai būti savo esybės centre, kuris ir yra nedaloma esatis – natūraliai stabili, taiki, atjaučianti, ir į viską atsakanti su meile, išmintimi bei gerumu.

*

Jei nesąmoningai susikūrei lūkestį, kurio nepavyko išpildyti ir užliejo karti emocija – tame pačiame momente gali atsispirti jos traukai ir atsitraukti į platesnę perspektyvą ar bekraštę nuovoką, kurioje viskas sklandžiai integruojasi į išmintį, įkvėpimą bei gerą savijautą.

*

Jei atrodo, kad aplinka sutraukia tavo šviesą – tai gali drąsiai pripažinti, kad tai tik iliuzija, kurią kuri su savo absoliučia sąmonės šviesa ir esi visiškoje laisvėje būti bei mėgautis savo bekrašte kūrinija.

*

Jei gyvenimas jaučiasi kaip kančia – tai gali pamedituoti ties perspektyva, kad tavo gyvenimas jau baigtas, tai jo projekcija dvasioje, niekas nesvarbu, todėl gali būti ir veikti kaip nori (bet kaip išties nori? (čia irgi verta pamedituot).

*

Gerai atkreipk dėmesį į šios akimirkos tikrovę – tai gyva mistika veiksme, kurioje gali pabusti tarp visų priešybių į tyrą vientisumą ir nuostabiausią meilės grožį jame.

*

Būsena, kurią galime įvardinti kaip „viskas gerai“, arba „Dieviška taika bei palaima“ – tai tarsi vandenynas į kurį natūraliai suteka ir integruojasi visos upės.

Tai mūsų natūrali būsena, kuri yra didinga, bet nuolanki – viską panardinanti savo neišsemiame atjautos bei išminties gylyje.

Mūsų tikrajai savasčiai nereikia pagalbos ir ji yra nenutrūkstamoje tarnystėje kūrinijoje, kuri sapnuojama joje.

Atpažink, kad esi ši savastis, tavo būvis visada nepriekaištingas ir tu visada nepriekaištingai dalyvauji visuotinėje darnoje, o per šį gyvenimą gali patirti atnaujinantį bei džiugų to atskleidimo virsmą.

*

Tu esi amžina ir beribė esybė, viskas tobulai išbaigta tavyje ir tuo pačiu pasireiškia kaip nuolat besimainantis sapnas, kuris gali atrodyti beprasmis, bet tai leidžia pažinti save ir viską įprasminti kaip išties trokšti.

Tu esi amžina ir beribė esybė, priimk šią žinią į širdį ir ji atvers nuostabiausiam gyvenimo patyrimui.

Užtenka tiesiog tai priimti ir gyvenimo eigoje medituoti ties šia žinia – tuomet ji kaip mažiausia sėklyte išaugs į didingiausią rojaus medį.

*

Tavo aukščiausia lemtis jau parašyta, tačiau turi ją įgyvendinti (nulemti) realiu laiku – šioje gyvenimo kelionėje, nes kitaip tai bus tik kolektyviškai perimtų programų sukuriamas likimas.

Tad kaip sinchronizuotis su savo aukščiausios lemties keliu?

Per įsiklausymą į save, per ženklų pamatymą, per drąsą sekti savo širdimi, kuri išjudina iš sustabarėjimų ir inicijuoja alcheminį procesą per kurį tampi lyg nušlifuotas savo originalios dvasios deimantas.