Vienas iš natūraliausių meditacijos būdų, kurį gali praktikuoti net ir fiziniame veiksme bei kuris tave grąžina ir palaiko natūralioje harmonijos būsenoje yra toks:
Kad ir kas vyksta tavo patyrime – tiesiog akcentuok faktą, jog pats patyrimas nenutrūkstamai vyksta ir jokia patyrimo forma negali to pertraukti ar sustabdyti.
Savo tiesiogine patirtimi atpažink, jog tu ir esi patyrimas, kuris nenutrūkstamoje tėkmėje patiria save.
Ši tėkmė yra tikras pastovumas ir tikra vienybė, todėl ją jaučiant visose kintančiose patyrimo formose savaime jaučiama universali harmonija.
Tai labai subtilus atpažinimas bei pojūtis, tačiau su praktika jis tampa labai solidus ir dominuojantis.
—
Ar tai būtų intensyvi kančia, ar aistra, ar bet kokia kita asmeninio gyvenimo sugeneruota energijos įkrova – yra išmintinga ją panaudoti nušvitimui (tyros savasties įsisąmoninimui).
Kaip tai vyksta?
Tiesiog leidžiant sau sustoti, nusėsti į meditacinę būseną ir visus išryškėjusius jausmus atrišti nuo minčių/paveikslėlių su kuriais juos asocijuoji ir tuomet juos nukreipti į tyrą buvimą.
Palaikant šią energijos telktį ties tyru buvimu – vis labiau išryškėja palaimingas pasitenkinimas šiuo buvimu ir taip yra atstatoma pusiausvyra, kuri pasitarnauja palaikant harmoningą santykį su asmeniniu gyvenimu.
—
Dar vienas iš esmės labai paprastas meditacijos būdas, kuris veda į vienybę su savo Dieviškąją savastimi yra sąmoningas pasidavimas ir buvimas taip, kaip esi.
Išties taip, kaip esi, tu visada esi Dieviškas tobulumas, tačiau, kad sau tai išryškinti savo tiesiogine patirtimi – turi paleisti viską taip, lyg jau gulėtum savo mirties lovoje ir išleistum paskutinį atodūsį.
Tad gali tai imituoti savo meditacijoje – tiesiog būk nuolatinio atvirumo ir pasidavimo būvyje, visiškai nieko nesilaikant ir tyrai išgyvenant save kaip tai, kas natūraliai lieka.
Ir visai tikėtina, jog šios meditacijos metu tavo dėmesys periodiškai ims blaškytis ir įsitraukti į įvairias patyrimo formas – todėl taip pat periodiškai turi sąmoningai atskirti save net nuo besiblaškančio dėmesio ir tuomet jis natūraliai nurimsta.
Priimk tai kaip iššūkį – kiek ilgai gali išbūti nedarant nei menkiausio vidinio judesio iš savo pusės; lyg iš tavęs būtų atimtos bet kokios teisės/galimybės ar net sugebėjimas turėti nuomonę apie savo esamą patyrimą.
Palaikyk atvirumą tiek kūne, tiek prote, tiek subtiliausiuose pojūčiuose ir jausk kaip tyra savastis savaime užpildo viską.
Su tokia sąmoningo pasidavimo ir tyro buvimo praktika – tavo patyrimas vis labiau įsitvirtins šiame natūraliame būvyje, kuriame aiškiai matai, jog viskas taip, kaip yra – yra Dieviškas tobulumas nepriekaištingame atsiskleidime.
—
Nuovoka turi begalę subtilumo lygmenų ties kuriais gali tapti nuovokus, kaip savarankiškas šios nuovokos atspindys.
Kuo subtilesnis lygmuo yra atpažintas tavo tiesioginiame patyrime – tuo aukštesnę tvarką jis pradeda sukurti visuose kituose grubesniuose lygmenyse su kuriais jungiesi gyvenime.
Kad susivokti bei stabilizuotis vis subtilesniuose nuovokos kokybėse – geriausia yra medituoti kaip nuovokai, kuri yra nuovoki apie save.
Šiame vyksme suvok tai, kas natūraliai pasireiškia tavo suvokime ir tuomet siek suvokti tai, kas tai suvokia ir kaip šis suvokimas vyksta.
Šiame vyksme atrasi, kad visada atsiveria vis subtilesnis nuovokos patyrimas, tačiau didus slėpinys tame yra tai, jog nuovoka yra be galo į save gilėjanti savybė, kuri pasireiškia Tau, kaip Tam, kas yra už šios pirminės savybės.
Tad atkakliai stabilizuojantis nuovokos nuovokoje – pradėk vis labiau intuityviai nujausti, kad esi dar prieš suvokiant, kad suvoki ir esi.
Tokių būdu savo patyrime pradėsi vis labiau jausti absoliutų stabilumą, kuris nejudėdamas harmoningai judina viską ir tau tada belieka judėti išvien su šiuo visuotiniu judesiu.
Tai universalaus meistriškumo kelias.
—
Net intymiausias žinojimas, kad esi – kokybiškai atsilieka nuo tavo tyros esaties, tad kaip tu gali pažinti esminį save per intelektą?
Viskas tarsi nesibaigianti pavėluota reakcija į neaprėpiamą esaties stebuklą, kuris tiesiog esi.
Tad viską suvokiant tik kaip dalinius savasties pasireiškimus – tu gali prisiliesti prie intuityvaus savęs pažinimo, kuris yra anapus dalinio žinojimo.
Kuo labiau tai realizuoji – tuo labiau pasilieka tarytum plyšys tavo suvokimo matricoje, kuris lyg juodoji skylė išsiurbia visas prielaidas apie save ir savo tikrovę.
Tuomet gali sąmoningai būti šiame savasties tyrume ir vėliau vėl jungtis su santykinės tikrovės projekcija, tačiau jau didesniame pralaidume tam, kas išties yra/esi.
Ir ryšys su šiuo esminiu pralaidumu taip pat leidžia tavo gyvenimo tėkmei judėti sklandžiausiu būdu.
