Vienas iš labai aktualių menų mūsų pasaulyje mano nuožiūra yra menas tinkamu metu sustoti, paleisti ir judėti toliau.
Nes dažnai net ir geromis intencijomis grįsti veiksmai ar pasiekimai gali tapti iškreipti ir prieštaringi toms pačioms intencijoms, kada prie jų prisirišame arba/ir juos perspaudžiame.
Štai pavyzdžiai: prisirišant prie paveikslo tobulinimo – galima vis labiau jį pagadinti; prisirišant prie tam tikros politinės tvarkos išlaikymo – galima vis labiau išsiderinti su natūraliai atsinaujinančia gyvenimo harmonija; prisirišant prie savo laimėjimų ir šlovės – galima vis labiau pamesti būseną, kuri link to atvedė; prisirišant prie išlaisvinančių idėjų bei metodikų – galima vis labiau save įkalinti dvasiniame ego.
Ir čia nevardinsiu prisirišimų prie negatyvaus pobūdžio patyrimo formų, tačiau su viskuo principas tas pats – leisti tam pasitarnauti ir tuomet tai pamiršti judant toliau.
Tam taip pat padeda įžvalga, jog viskas cirkuliuoja ir sugrįžta vis naujomis formomis.
Tad menas tinkamu metu sustoti, paleisti ir judėti toliau įtraukia savęs, kaip tobulos gyvenimo visumos pajautą, kurioje tu lyg pati gamta, savaime žinai ko, kam, kada ir kiek reikia.
Neprisirišant prie sąlyginių rezultatų – tu susitelki į intuityvią gyvenimo tėkmę, kuri viską tobulai paskirsto ir teka toliau.
Ir be abejo, pagrindinis orientyras tame – tai tavo savijauta.
Pastebint, kada vidinė taika yra pakeičiama nerimu, kada laisvas ryšys yra pakeičiamas varžančiu prisirišimu, pasitenkinimas – nepasitenkinimu ir t.t.
Tuomet leisk sau sugrįžti į natūraliai gerą savijautą ir leisk savo veikimui natūraliai tekėti iš jos.
—
Paveikslas mano – nesenai nutapytas su akvarele, visiškai spontaniškai