Kai kurie žmonės vis dar iš paskutinių stengiasi apsaugoti savo pasaulio samprata, kai kiti sąmoningai ją paleidžią į beribės mistikos bei magijos vandenyną.
Atiduodant viską, amžinai gyvai mistikai – aš pats į viską imu žvelgiu, kaip ši gyva mistika.
Lyg būdamas absoliuti tamsa, kurioje niekas nėra konkretu – žvelgiu į ištisinį šviesos ir atvaizdų šokį, kur žinios tik trumpam pasirodo ir vėl įsilieja nežinomybėje.
O kas gali atsitikti „man”, kai „man” yra lygu begalybei?
Tuo tarpu visos praeinančios formos, beformiškumo lygybėje praeina nepriekaištingoje harmonijoje.
Visa žmogiška drama taip pat nėra išimtis šiam Nepriekaištingumui.
Šis nepriekaištingumas išties yra aiškiai suvokiamas, kai nebekeli priekaištų net ir priekaištams iškylant savaime.
Beribė mistika yra visų patyrimo formų kapas, įsčios ir gyvenimas.