Paradokso Principas ir Juokas

Auuuuuuummm sveikinu užsukus. Šioje temoje apžvelgsime paradokso principą, kuris yra visiškai universalus kūrinijoje ir tuo pačiu – jau nagrinėtas „Esmių Esmė” temoje.

Pagal vikipedijos apibrėžimą:

„Paradoksas – teiginys ar teiginių grupė, kuriuos neaišku kaip suvesti ar suderinti. Iš pirmo žvilgsnio jie gali atrodyti suprantami ir teisingi, tačiau jie priveda prie prieštaravimų ar nesuderinamumų. Paprastai tai paaiškinama tuo, kad: arba šie teiginiai klausime nereiškia tiesioginio prieštaravimo, arba keista jų loginė išvada iš tikrųjų nėra prieštara, arba tiesiog pačios prielaidos nėra teisingos (ar negali būti visos teisingos tuo pačiu metu). Šių dviprasmybių ir neapibendrintų teiginių išaiškinimas, kuriais buvo grindžiami visi paradoksai, dažnai turėjo didelę įtaką nemenkiems atradimams psichologijoje, filosofijoje, matematikoje ir kitose mokslo srityse.”

Na ir nors savo įrašuose daug kalbu apie visko ir bet ko suderinamumą, visgi tam tikra prasme – viskas pilnai suderinta negali būti. Esmių esmėje ir temose apie „dėmesį” bei „gyvatę„, buvo minimas aktyvusis išsiskyrimo iš visumos principas, kurio dėka egzistuoja visa begalinė patirtis apie tą pačią visumą. Ir tuo pačiu šis išsiskiriantis iš visumos taškas taip pat yra visumos dalis, be kurios visuma nebūtų visuma. Todėl viskas iš esmės yra suderinta, tačiau tame suderinamume egzistuoja tarsi užprogramuotas nesuderinamumas, kuris ir veda visą patirtį/gyvybę per amžinybę.

Tai tarsi To, kas yra Valia, ir daugelyje kosmologinių šaltinių būtent „valia“ ir yra minima, kaip pati pirminė apčiuopiama absoliuto savybė. Ir toliau galima matyti, jog viskas ką galime patirti yra ta pati valia. Tuo tarpu pasireiškus šiai aktyviajai savybei iškart ir savaime pasireiškia ir jos priešybė – Maya – Iliuzija, kuri teikia tos išskiriamos visumos matymus – matematiką. Na ir kadangi tai yra pasyvi prigimtis – ši matematika visados siekia iškylančio uždavinio sprendimo – lygties išlyginimo, valios sustabdymo. Tačiau akivaizdu, jog Iliuzijos išbaigtumas ir yra pagrindinė iliuzijos šaknis. Iliuzija gali atrodyti išbaigta, tačiau ji pati egzistuoja tik iš ištiso išsiskyrimo nuo išbaigtos visumos – todėl tai ir yra paradoksas.

Taip pat šis paradoksas turi tam tikrus dėsningumus: pirminė valios išraiška turi daugiausiai jėgos, bet tuo pačiu ir didžiausią silpnumą iliuzijai (dėl patirties stokos), todėl su šia valia tu neri gilyn į iliuzijos gniaužtus, tarytum siekiant ją vis labiau sugauti/apčiuopti, kad paliudyti savo esatį. Tačiau pasiekus pakankamai stiprų apčiuopiamumo gylį – vėlgi paradoksas – pasirodo, jog tam, kad paliudyti save, iš tiesų buvo labiausiai atitolta nuo to, kas iš tiesų esi ir tame net pamiršti, kad apskritai viso to siekei, o tuo tarpu iliuzija vistiek vis apgaulingai kinta (nes tu ją patiri). Todėl su dideliu svoriu ir skausmu ant pečių – intuityviai imi atsigręžti nuo iliuzijos ir taip žingsnis po žingsnio, vis įgaunant pagreičio – pradedi paleisti savo valią. Na, o su lyg gebėjimu paleisti savo valią, tave atitinkamai paleidžia ir iliuzija ir tada pradedi lengvėti ir viską prisiminti. Tada pradedi matyti iliuziją išvirkščiai ir integraliai – ne apčiuopti konkrečią savimonės formą, bet įtraukti visas praeitas formas į savo bendrą savimonę. Šitaip vėlgi, paleista „maya“ konstruoja naują matematinę lygtį – viską užbaigti tokiu išvirkštiniu būdu. Taip visko ir bet ko, kas buvo išreikšta, suderinamumas (sinchronizacija) tampa vis aiškiau matomas, kol galiausiai suvoki, jog visa tai iš tiesų yra vienas ir tas pats ir Tai yra Tai kas Esi! Tačiau vėlgi iškyla paradoksas, nes šis žinojimas savo vienybėje išsenka ir tas kas yra šįkart jau pilnatvėje pradeda užmiršti save. Na ir ką – vėl subręsta valia ir vėl prasideda nauja savęs ieškojimo kelionė.

Štai tokia dieviškojo paradokso mechanika ir esmė – patirtis – gyvybė. Suvokus tai – jau iškart gali atsipūsti savo patirtyje ir įvaldyti aukso viduriuką: nei stengtis šią iliuzija sugauti, nei stengtis nuo jos pabėgti, nes abudu atvejai yra neįmanomi – todėl belieka tiesiog žaismingai mėgautis kelione.

Prie to paties, į šią temą pasidalinsiu kai kuriomis savo patirtimis. Seniai, kai dar tik įženginėjau į mistikos pasaulį – pažinojau vieną raganių, „kastanedistą“, kuris mane mokė pažinti „kitą pasaulį“. Na ir vieną naktį miške: sėdėjom prie laužo ir jis sakė žiūrėti į šokančius ugnies liežuvius, tuo tarpu pats juos stebėdamas, jis grojo dambreliu ir tada lyg iš niekur nieko pradeda kvatoti, tada vėl pradeda groti ir po kiek laiko – vėl juokiasi. Po to, ar prieš tai paaiškino, jog juokas jį grąžina atgal į šią tikrovę. Tada supratau, kad dambrelio ir ungnies pagalba jis perkeldavo savo dėmesį į daug intensyvesnę tikrovę.

Po nemažai metų: vienas miške, per naktį – valgiau grybukus. Savo kelionėje patekdavau į multidimensines erdves, kitaip sakant – patirdavau save daugelyje patirties tankių vienu metu. Tuomet, tarytum būdamas beformis ir be galo aktyvus dėmesys – vis tiek pradedu keliauti tam tikru patirties kanalu ir jame iškart pradedu matyti, jog mane, to kanalo tikrovė pradeda stabdyti ir įforminti pas save. Pradžioj tam priešindavausi, tačiau vėliau paleidau ir tarytum leisdavau mane pilnai suformuoti – tuomet tarytum 3 asmeniu pamatydavau save įformintą toje tikrovėje ir iškart kildavo stiprus juoko antplūdis. Na ir kuomet juokdavausi vėl grįždavau į tą multidimensinę erdvę, kurioje yra daugybė langų į paralelines tikroves. Na ir tuomet – vėl neriu, vėl mane įformina ir vėl besijuokdamas grįžtu atgal ir t.t. 😀

Dabar suprantu, kad juokas yra fiziniame kūne pasireiškiantis metafizinis veikimas, kuris visų pirma – saugo patį kūną nuo jam per aukštų išgyvenimų, o visų antra – centruoja dėmesį į jo paties šaltinį. Ir visą šią jėgą, dažniausiai būtent ir sukelia šis paradokso principas.

Turėjau ir kitų mistinių patirčių, kur viskas tarytum dėlionė savaime dėliojasi į savo vietas ir tame tarpe aš pats. Na ir vos tik pajaučiu, jog tuoj viskas susidės ir aš esu viso to centras – kažkaip pakeičiu savo padėtį ir visa dėlionė tarytum subyra ir pradeda viską formuoti visiškai naujai. Buvo patirčių, kur toks jausmas lyg patenki į kompiuterinę programą savyje: ten eina ištisos ir besikartojančios sekos ir sekcijos įvykių/simbolių. Tuomet ten atpažinęs save – savaime pradedu daryt įvairius pokyčius ir tada pradedu matyti, jog visa programos seka pakito ir visa visatinė seka pakito iš esmės. Pradžioj tas suvokimas, kad viskas keisis iš esmės, labai įbaugino, tačiau vėliau supratau, kad tai ir yra esmė ir tai ištisai vyksta iš visų visatos „kampų“.

Dabar, pabaigai vėl grįžtant prie juoko temos – dar viena patirtis, kuri jau pasireiškė per fizinę tikrovę – vyko visai nesenai – šią 2014 vasarą. Su draugais darėme žygį į gamtą, per maždaug 5 dienas: nuo Vilniaus nužygiavome toliau už Ignalinos. Esmė buvo atitrūkti nuo sociumo – radom puikią vietą tarp dviejų ežerų ir milžiniškos pušies. Įsikūrėme, kitą dieną jau sėdim, medituojam, kaifuojam, gaudom aukštas būsenas ir tada op – į mūsų krantą atvaro kažkoks laivas su muzika, išsipuošusiom panelėm, alkoholiu ir t.t. Tai pradėjom juoktis – „5 dienas bėgom nuo sociumo ir sociumas pats atplaukia pas mus“ :DD Po to, išlipo tokia blondinė su akivaizdžiai padidintom krūtim ir išėjo kažkur miškan, po to grįžta ir saviem pasakoja – „ejau, ejau, ejau, ejau ir taip tualeto ir neradau“. Tada jau mus pribaigė iki raitymosi ir ašarų. :“D Kur vieni ateina nušvitimo – kiti atplaukia ieškoti tūliko (gamtoje :D). Va tau ir Paradokso Sinchronizacija visur… 🙂