Labasss, ši tema skirta pasigilinti į patirties mechaniką, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka Tikėjimas. Pats žodis: Tik-Ėjimas – nusako, kad tai yra automatinis veikimas. Tad iš esmės tikėjimas yra fundamentalus ir automatinis būties mechanizmas, kuris pagal atitinkamas reikšmes filtruoja ir realizuoja atitinkamą iliuzorinę patirtį. Tai tuo pačiu yra ir fundamentalus mūsų fizinio proto mechanizmas, kuris pagal atitinkamas nuostatas generuoja atitinkamas emocijas, mintis, reakcijas bei veiksmus. Dar kitaip tai galima pavadint: Nuostatų Sistema, kuri per nuostatų hierarchiją nustato tavo santykį su pasauliu – pasaulėžiūra.
Prieš judant toliau, dar reiktų pasitikslinti sąvokas, nes daug kur kyla susimaišymas tarp sąvokų: „tikėjimas” ir „žinojimas”, nes šios sąvokos skirtinguose kontekstuose, turi skirtingas reikšmes. Sakoma, kad tikėjimas nuo žinojimo skiriasi tuo, kad žinojimas turi tvirtą pagrindą, o tikėjimas yra aklas tam tikros tiesos priėmimas. Iš to, Šv. Augustinas išvedė puikų šių sąvokų suderinamumą: „tikiu tam, kad žinoti – žinau tam, kad tikėti“. Reiškia tikėjimas naudojamas kaip įrankis atsiverti naujam pažinimui ir tuo pačiu – naujas pažinimas atveria naujus tikėjimus. Tačiau mano požiūriu, tai vis tiek labai sąlyginė ir slidi perspektyva. Iš ties yra vienintelis žinojimas, kuris nekelia abejonių – ESU, tuo tarpu visa kita – yra tik sąlyginės tos ESATIES raiškos, kurias ir galima būtų vadinti tikėjimais. Taigi šiuo atveju – Tikėjimas yra Filtruojantis Žinojimą Principas, per kurį dalimis pažįstamas tas pats žinojimas. Šį suvokimą iliustravau piešinyje post’o apačioje:
Na ir šiuo metu tavo stipriausias tikėjimas yra, kad gyveni gyvenimą šioje fizinėje tikrovėje, kurią dabar patiri. Dėl šio tikėjimo ir patiri detalų bei nuoseklų gyvenimo ir savo tapatybės jame – kontiniumą. Todėl šis filtruojantis mechanizmas neleidžia prisiminti koks buvai prieš ateinant į šią tikrovę, kokius ryšius turi paralelinėse tikrovėse, dažniausiai net negali prisiminti sapnų… Visas šis limituojantis filtras yra skirtas tam, kad galėtum susifokusuoti į šią tikrovę ir patirti specifines patirtis joje.
Toliau, kaip visą šią tikrovę individualiai patiri – jau apsprendžia tolesni tikėjimai/nuostatos. Dalį šių nuostatų gauni per genetiką, dalį pakitimų atsineši iš ankščiau minėtos „sielos tikrovės” ir dar kitą dalį įgauni per gyvenimą: tėvus, darželius, mokyklas ir kitus žmones bei įvykius. Šios nuostatos veda tave per gyvenimą, kol pasieki tokį savivokos lygį, kuomet gali sustot ir peržvelgt šias nuostatas.
Kuomet gali atsekt reakcijas, mintis, emocijas iki jų šaltinio, paprasčiausiai užduodant sau klausimus, pvz: kuom aš turiu tikėti, kad šitaip jausčiausi ir elgčiausi? Tuomet randi tam tikras nuostatas – apibrėžimus ir kuomet juos randi – įprotis neutralizuojamas ir tuomet viskas priklauso nuo tavo valios. Atradęs daugumą nuostatų gali suvokt, kad jos iš tiesų tavęs tokio, koks nori būti – visiškai nepalaiko, tačiau tam tikra logine seka – tu tiki, jog jos tave palaiko. Šitaip atkodavus šias tikėjimo nuostatas – gali jas keisti ir tapti savo patirties programuotoju.
Nepamiršk to, jog fundamentaliai – viskas yra neutralu ir tik tavo tikėjimas viskam ir bet kam gali suteikti atitinkamas reikšmes ir prasmes. Tau taip gali neatrodyti tik todėl, kad visi tavo tikėjimai yra suinstaliuoti ir veikiantys automatiškai nuo pat mažens. Tad dabar gali gyliai įkvėpti – iškvėpti, atsipalaiduoti, grįžti į tą neutralumo būsena ir peržvelgti visas savo vidines nuostatas.
O dabar, kad geriau suvokt tikėjimų mechanizmus – galima išskirti du pagrindinius tikėjimo konstruktus: Negatyvų ir Pozityvų. Štai taip šie konstruktai pavaizduoti Bashar‘o schemoje:
- Iš tavo perspektyvos dešinės: Negatyvaus Sinchroniškumo Sustiprinimas – Suspaudimas. Tai yra „Negatyvus Tikėjimas” kurio pagrindinis sluoksnis – „išgyvenimas“ ir „nėra pasirinkimo“, tuomet šį centrinį konstruktą supa palaikantys jį veiksniai: pateisinti, atmesti, projektuoti, paranoja, apdovanoti, racionalizuoti. Tad šio kompleksinio tikėjimo konstrukto paskirtis yra suspausti ir apriboti patirtį vardan „saugumo“.
- Tuo tarpų kitas: Pozityvaus Sinchroniškumo Sustiprinimas – Išplėtimas – jau yra daug paprastesnis. Šį „Pozityvų Tikėjimą“ sudaro pirmiausia: „laisvė“ ir „pasirinkimas“, o toliau: „įkvėpimas“ bei „augimas“. Šis tikėjimas veda iš saugumo iliuzijos ir tuomet su augančia patirtim įgauni vis daugiau pasitikėjimo savimi.
Paprastai: pozityvaus tikėjimo energija išeina per juoką, o negatyvaus – per ašaras. Be abejo ir per atitinkamus veiksmus. Šie natūralūs paleidimo mechanizmai labai svarbūs, nes jei šios energijos neišleidi – ji kaupiasi viduje ir gali peraugt į įvairias ligas arba stiprias reakcijas išorėje, kurios vėlgi kaip veidrodis parodo, jog turi įtampų. Tačiau, jeigu nori būti mažiau nuo to priklausomas – gali tiesiog save perprogramuoti norima linkme.
Didžiausią įtaką visiems šiems tikėjimams ir jų neutralizavimui daro esminių principų savyje sužadinimas. Šiomis esmėmis per savo suvokimą dalinuosi tokiose temose kaip: „esmių esmė“, „gyvatė“, „dėmesys/sąmonė“, „besąlyginė meilė“ ir tolimesniais įrašais, kurie šias temas detalizuoja. Tad visos šitos temos ir jų studijavimas bei praktikavimas atnaujina tavo fizinio proto jungtį su aukštesniais būties sluoksniais ir tuomet visa fizinio proto filtravimo sistema neišvengiamai ima keistis ir atsinaujinti iš esmės.
Tačiau paprastesnę tikėjimo sistemos korekciją rekomenduojama pradėti nuo vadinamos „Gyvenimo Peržiūros“, kuomet vaizduotėje peržiūrinėdamas savo gyvenimo įvykius ir savo emocines reakcijas į juos – atseki nuostatas, jų formavimąsi ir tuomet pakeiti jas, tuo pačiu išlaisvindamas juose įkalintą savo paties energiją. Nors bendrai – tu jas keiti jau vien peržiūrinėdamas tuos įvykius iš trečiojo asmens perspektyvos. Tai reiškia, jog pats stebėtojas jau atitapatina tave nuo to, kas tarytum tau buvo nutikę (ir pasąmonėje tarytum vis dar nutinka). Be to šis stebėtojas jau turi daugiau patirties ir išminties, todėl jis savaime kitaip interpretuoja ir vertina tuos įvykius, o tai tuo pačiu perrašo ir senas nuostatas. Taip prieiname prie natūralios tiesos, jog vadinama praeitis (įrašai) ir ateitis (projekcijos) – pastoviai kinta iš dabarties perspektyvos (tarsi nuo krioklio srovės nutekantys purslai). Be abejo, kad labiau įtakoti šį vyksmą reikia turėti bent minimalų psichologijos ir filosofijos išmanymą. Tai reiškia – kuo daugiau save šviesi, tuo stipresnį ir labiau išsiskiriantį santyki su savo „praeitim“ ir „ateitim“ turėsi. Taip vis labiau pajausi, jog ne praeities įrašai ar ateities projekcijos veikia tavo patiriama dabartį, o atvirkščiai. Be viso to, tau nebūtina peržiūrinėti viso gyvenimo nuo A iki Z – kai pasieksi pakankamą atsipalaidavimo lygį – pasąmonė pati ims iškelti „svarbiausius” įvykius, kuriuos reikia peržvelgti, tuomet iš jų seks kiti ir tau belieka pasitikėt tuo natūraliu sinchroniškumu.
Dar kita praktika: grynai pasitelkus vaizduotę ir meditacinę būseną: įsivaizduoti, jog tavo smegenys yra tavo patirčių fabrikas, o tu – jo savininkas, kuris gali įeiti į vidų. Tuomet viduje tu eini centriniu takeliu tarp dviejų smegenų pusrutulių. Tarkime viename iš jų dirba pozityvių tikėjimų darbuotojai, o kitame – negatyvių. Tuomet gali peržiūrėti šiuos darbuotojus: galbūt negatyvių tikėjimų darbuotojų yra daugiau ir jie visą pozityvių darbuotojų darbą paverčia negatyviu, nes išties tarp šių tikėjimų yra tarytum pralaidi membrana, per kurią bet kokie pozityvūs tikėjimai gali būt konvertuojamai į negatyvius ir atvirkščiai. Todėl tu turi išreikšti savo valią ir atstatyti sveiką santykį. Be abejo – jeigu negatyvus tikėjimai dominuoja, jie juk pastoviai ant tavęs dirba ir todėl prieš renkantis sustiprint pozityvius, jie tau siųs daugybę racionalių priežasčių ir baimių to nedaryti. Tad tau tiesiog reikia nesivelti į tas diskusijas (nes tu jau supranti pačią mechaniką) ir tiesiog drąsiai reikšti savo valią. Taip gali pereit visus savo negatyvius tikėjimus ir paleisti juos nuo to darbo. Be abejo visuomet gali būti pasislėpusių darbuotojų, kurių dar nematai ir kurie vis tiek be perstojo dirba, kaupia visą informacija ir verčia ją signalais, kurie tave kreipia bijoti ir t.t. Tačiau per tuos pačius signalus gali juos atsekti ir tuomet atpažinus – vėlgi gražiai išreikšti savo valią. Vėliau gali įdarbint daugiau pozityvių darbuotojų, arba tuos pačius negatyvius konvertuoti į pozityvius; žodžiu – viskas tavo rankose (pasitikėk įkvėpimu ir savo vaizduote). Galiausiai kai atlieki šią praktiką – kad visus tuos pokyčius aktyvuotum ir įtvirtintum – belieka atitinkamai veikti.
Tai tiek praktikų ir pabaigai dar būtina paminėti, jog tau visiškai nereikia mokytis tikėti – tai yra visiškai fundamentalus tavo esybės mechanizmas, kuris visados veikia 100%! Taigi belieka klausimas, kur šį 100% tikėjimą skiri? Nepamiršk – netikėjimas taip pat yra tikėjimas – tikėjimas į „ne“. ; ) Mano manymu: stipriausias ir efektyviausias tikėjimo skyrimas yra: tikėjimas tuo, ką darai ir pasitikėjimas tuo, kas iš to išeina.