PaŽinimas – IšPažinimas

Paulius Daukšas Budimo Kanalas

Sveiki, šią temą skiriu tam, kad geriau suvokti pažinimą. Jau buvo minėta, kad didžiausias stebuklas yra transformacija iš labiausiai ribotos pažinimo perspektyvos į neribotą, taip nutiesiant ištisą pažinumo jungtį: nuo smulkiausių detalių iki didžiausių abstraktų. Na ir dabar, dauguma iš mūsų save randa paskendusius detalėse. Todėl visų pirma – šiuo unikaliu būdu pasistengsiu atspindėti: kaip iš to išbristi.

Vienas iš pagrindinių pažinimo kliuvinių yra tikėjimas apibrėžtu objektyvumu. Mes tiesiog iš visumos išskiriam kažkokią bendresnę perspektyvą ir kitų, realiatyviai smulkesnių perspektyvų atžvilgiu – ją laikome kaip objektyvią tiesą. Tačiau pakėlus perspektyvą dar aukščiau: matome, jog ta “objektyvi tiesa” vis dėl to yra tik mažas sutartinis taškelis beribiame sistemos matyme. Ir taip mes pažinumo perspektyvą galime tolinti iki begalybės, kaip ir artint iki begalybės – sumoje iš viso to galima suvokti, jog bet koks apibrėžiamas objektyvumas ir net pats pažinimas/patyrimas yra iliuzija. Čia grįžtame prie esmių esmės: gyvybė ir patirtis egzistuoja tik tarp dviejų, tačiau du – yra atspindėta vieno iliuzija. Objektyviu galime laikyti tik tą neišreikštąjį 1 ir bet kokia jo raiška ir patirtis iškart ir savaime tampa subjektyvia. Tačiau – pažinimas/patyrimas, kad ir koks jis bebūtų – vis tiek yra tikras ir pats faktas, kad tu patiri ir yra objektyviausias faktas iš visų subjektyvių.

Dabar iš šio matymo pažiūrėki į žmones, kurie pastoviai reikalauja bei ieško įrodymų/faktų iš išorės. Tai parodo, kad jie jau atitolę nuo esminių pažinimo principų ir nepasitiki savo paties patirtimi, kurią jie patys sau ir susikuria. Tai atrodytų lyg žmogus stovi prieš veidrodį ir susiraukęs reikalauja, kad veidrodis jam nusišypsotų. Arba tai tarsi vienas kito pasimetimo šešėlių gaudymas ir tai veda prie dar didesnio pasimetimo. Čia vėlgi grįžtame prie esminių principų, kurie yra subjektyvūs tik to paties vieno atžvilgiu, tačiau objektyvus visai likusiai kūrinijai. O juk daugiau mums nėra kur dėtis. 🙂

Taigi, jau ankščiau minėtas – „tu patiri“ – „ tu egzistuoji“, pirminis ir minimaliausiai subjektyvus faktas bei principas. Toliau: „viskas egzistuoja čia ir dabar“ bei „vienas yra viskas ir viskas yra vienas“, kas nurodo, jog visos subjektyvios patirtys egzistuoja vienu metu kaip viena maksimaliai objektyvi patirtis. Toliau iš to išeina: „ką duodi – tą gauni“, kas nurodo tavo patyrimo veikimą „vienas yra viskas ir viskas yra vienas“ kūrinijos struktūroje. Būtent tai ir grąžina prie “pokalbio su veidrodžiu” ir “šešėlių gaudymo”. Tu esi savo patirčių šaltinis bei visata, ir tai tau yra vienintelis įrodymas to, ką sukuri pats. Ir tu to objektyviai negali įrodyti niekam kitam, nes tavo padėtis jau yra subjektyvi visų likusių atžvilgiu. Todėl viskas ką gali pažint išreikštoje visatoje – tai tik begalinę įvairovę savęs atspindžių ir viskas ką gali duot pažinti kitiems – tai jų pačių unikalų atspindį per tave. Na ir paskutinis principas, kuris pažinimą bei objektyvumą padaro dar slidesnį: „viskas ištisai kinta (išskyrus ankstesnius principus)“. Tai reiškia: kad pats pažinimas egzistuotų – būtinas pastovus perspektyvos į viską atnaujinimas – gyvybė; tuo pačiu ši gyvybė neleidžia pažinimo užbaigti. “Jėzus tarė: Ieškantysis tenesustoja ieškojęs, kol neras, o kai ras, nebeturės ramybės, o kai nebeturės ramybės, bus labai nustebintas ir ims viešpatauti virš visko.”(Tomo Evangelija). 

Tad visa ši pažinimo mechanika mus kreipia visiškai perkeisti savo įprastą suvokimą į pažinimą. Pavyzdžiui: pas mus įprasta sakyti „matymas yra tikėjimas“, dabar atsižvelgus į šį kontekstą, juk akivaizdu, kad „tikėjimas yra matymas“. Kitas pavyzdys: „materija yra tai, kas realiai egzistuoja“, tuo tarpu sanskrite materija vadinama „maya“ – tuo pačiu reiškia ir „iliuzija“. Pati tiesa ir melas tampa subjektyvūs reiškiniai, nes multidimensinėje vektorių sistemoje pamatysime, jog tas pats melas iš tam tikros perspektyvos yra tiesa, o tiesa iš tam tikros perspektyvos – melas. Priežasčių objektyviai taip pat negalime atsekti, nes viskas ir bet kas – yra visko ir bet ko nuolat kintantis pratęsimas, kuris neturi nei pradžios nei pabaigos. Visa tai veda prie Sokrato – „žinau, kad nieko nežinau“. Tačiau ši išvada irgi yra pasiklydusio detalėse mąstymo produktas (nors ir kažkiek išlaisvinantis).

Juk jei mes savo pažinimo kelyje neužkibsime ant begalinės detalių grandinės ir sieksime viską maksimaliai optimalizuoti – rasime šiuos esminius kūrinijos principus, kurie ir teikia nuolatinę pažinumo būseną. Gintaras Lunskis savo „pažinaus/nepažinaus proto principų“ seminare davė labai gerą tiesos pažinimo iliustraciją: pažinimas tai tarsi lipimas medžiu į viršų, kuomet visos šakos yra subjektyvios tiesos perspektyvos (aidai), tu jas naudoji kaip atspirties taškus lipimui link tiesos, kuri yra virš visko. Tuomet iš viršaus matai bendrą vaizdą – bendrą principą, kuris teikia pastovią žinojimo būseną. Tačiau dauguma šiame kilimo kelyje užkimba ant horizontalių šakų ir šakelių: autoritetų, santykių, emocijų, susižavėjimų, teisingumo, sąlyginai pasiteisinančių logikų – protingumo/pranašumo iliuzijos, garbės, saugumo iliuzijos ir t.t. “Vieni žvelgia į autoriteto tiesą… kiti į Tiesos autoritetą… Vieni siekia išlikti teisūs… kiti siekia Tiesos.” (Gintaras Lunskis).  

Tuo tarpu filme „Animatrica“ vienoje iš pateiktų istorijų yra geras pavyzdys: jaunuolis atsikėlęs iš lovos į savo kompiuterį rašo: „Kodėl sapnuojant viskas atrodo labiau tikra negu pabudus?“ „Kaip žinoti, kad mano pojūčiai manęs neapgauna?“ Ir po nedidelės pertraukos ateina atsakymas: „Tavo prasimanyme yra dalis tiesos ir tavo tiesoje – dalis prasimanymo.“ „Kad sužinotum tiesą – privalai rizikuoti viskuo.“ Na ir pabaigoje jis surizikuoja net savo gyvybe ir taip išsilaisvina iš matricos gniaužtų.

Tad siekiant tikro pažinimo – turi viršyt visas iliuzorines ribas ir net atradęs esminius principus, vėliau turi atrast save ir virš jų: nebilioje bei nepriekaištingoje būsenoje, kurioje esminiai principai ir visa jų raiška dar tik gimsta. Iš ten atrandu, kad tai, ką laikiau medžio viršūnės stiebais – išties yra medžio šaknys ir tai ką laikiau šaknimis – yra jau bręstantys „pažinimo“ vaisiai. 

Galiausiai Tas ir Tas yra Tas.

 

Jaučiu, jog visame tame turėjau palikti nors kiek paslapties, nors ta paslaptis vis tiek lieka ir bus naujai atskleista dar daugybę kartų. Tad šiam momentui iš-pažįstu viską ir laukiu unikalių atspindžių – atsiliepimų – kad dar geriau Tai pa-žinoti.

Kiti Įrašai
Paulius Daukšas Budimo Kanalas

Esmių Esmė

Taigi Sveikiii ir tai yra pirmoji tema, tačiau labai labai svarbi tema, tai yra temų tema, apie esmiųųų Esmę. Todėl tai tuo pačiu ir be galo abstrakti tema ir gali būti sunkiai pagaunama, komplikuotam protui, kuris nuo mažens yra išmokytas

Skaityti
Paulius Daukšas Budimo Kanalas

Fizinė Tikrovė – Įžeminimas

Štai pribrendo labai aktuali tema – tema apie mūsų fizinę tikrovę. Tad pasistengsiu išgryninti suvokimą: apie ką ši patirtis ir kokia jos padėtis bendrame (sakykime „dvasiniame“) kontekste. Tad visų pirma: „fizinė“ tikrovė nėra atskira nuo „dvasinės“. Jau daugelyje ankstesnių temų

Skaityti
Paulius Daukšas Budimo Kanalas

AŠ ESU (meditacija)

Laba, išverčiau vieną labai paprastą ir tuo pačiu labai gilią „bashar’o“ pravestą meditaciją. Tai yra stiprus pabudimo įrankis – stiprus esmės priminimas ir papildomos įžvalgos, kurios padės tai geriau įsisavinti. Įspėju, kad tai gali stipriai išnešti protą, bet nuneš ten,

Skaityti