Prie Išminties Branduolio

Telkis į Begalybę/Amžinybę, o laikinus/momentinius dalykus matyk kaip tokius ir leisk jiems integruotis laisvoje gyvenimo tėkmėje.

*

Net ir gyvenimas pozityvume (kada viskas sekasi ir jaudina) – gali tapti kančia jei stokojame neutralumo ašies.

Taip dažniausiai įvyksta, kada turime negatyvų santykį su negatyviomis patirtimis ar idėjomis (traumos, įsitikinimai ir pan.) ir tuomet bandome nuo jų pabėgti į kitą energijos spektro galą (siekiant kažką kompensuoti ar įrodyti su savo sėkme ir pozityviomis patirtimis).

Toks pozityvumas yra labai trapus ir jei ekstremaliai bėgame į vieną energijos spektro galą – neišvengiamai patirsime svyravimą ir stresą.

Tad kad ir kokiame svyravime save randame, kur pozityvus jaudulys virsta nerimu, motyvacija vengimu, fokusas į veiklą ar jos rezultatus abejingumu savo sveikatos būklei – visada išmintinga ieškoti neutralaus centro tarp visko ir sąmoningai ilsėtis jame.

Šis neutralumo centras atrandamas kai paleidžiame viską ko laikomės ir tiesiog nešališkai liudijame viską kas vyksta mūsų išoriniame bei vidiniame pasaulyje.

Tiesiog sąmoningai būname niekuo ir neutraliai liudijame visumą.

Taip svyravimas ims mažėti, įvairios inercijos stoti ir būsenoje įsivyraus gili vidinė taika, o išorinis pasaulis kaip vidinio atspindys – taip pat ims harmonizuotis aplink šį centrą, kuriame pabundame.

Iš šio centro, tiek pozityvi (plečianti), tiek negatyvi (sutraukianti) energija yra matoma kaip ta pati viena energija, kuri išeina iš to pačio centro ir jame susitinka tobuloje vienybėje.

Tad sąmoningai ilsintis šiame neutralumo centre mes išties būname subalansuotai pozityviame santykyje su viskuo ir tada galime kūrybingai šį balansą įgyvendinti savo kasdieniame gyvenime.

Pozityvumas paremtas neutralumu yra tvirtas ir tvarus, tad kviečiu reguliariai pasikviesti visas savo patirtis bei idėjas į jų tikruosius namus neutralume, kur viskas gali harmonizuotis ir toliau vystytis mūsų širdžiai palankiausiu būdu.

Neutralumas taip pat yra vartai į ryšį su savo aukštesniuoju aš bei šaltiniu, todėl tai, kas mūsų inertiškam protui gali atrodyti kaip negyva nykuma – išties yra geniali bei palaiminga gyvybė (jei tik geriau atkreipiame dėmesį pabūdami su tuo).

Tačiau, kad išties įsitvirtinti šio centro pajautoje – dažnai reikia išskirtinio įdirbio meditacijoje, kurioje pratiname savo dėmesį vis sugrįžti į tą vidinį nulį (tyrą buvimą), kol galiausiai šis įprotis vis labiau ims veikti automatiškai tarp visų kasdienių reikalų bei įspūdžių (taip kuriant sveiko balanso pajautą).

Ir iš kitos pusės nėra būtina daug sėdėti ir medituoti jei aiškiai suvokiame šios praktikos principą bei vertę ir tuomet suteikiame pirminį prioritetą to taikymui savo kasdienėje veikloje.

Tuomet ir ta pati meditacija gali virsti viena iš malonių veiklų tavo gyvenime.

*

Štai labai akivaizdi, praktiška ir puikiai veikianti išmintis – kuo anksčiau atsitraukiame nuo nepageidaujamų emocijų – tuo anksčiau jos praeina ir visa kita sklandžiausiai susitvarko, bet kuo ilgiau kabinamės už tų emocijų ir jas stimuliuojame atitinkamomis mintimis bei veiksmais – tuo ilgiau jos laikosi, ūmėja ir kelia daugiau sumaišties bei kančios.

Tad štai akivaizdu kaip du kart du – belieka tai atminti, pritaikyti ir tuo pasitikėti.

Nes taip, kai veikia tos emocijos, kaip nerimas, erzelis, baimė, pyktis ar net neapykanta – tai gali būti iššūkis tame susivokti ir pradėt save stabdyti – todėl ši žinutė ir yra tam, kad geriau tai įsisąmoninti.

Įsisąmoninti, kad tai tik emocija, kuri natūraliai praeina be jokių papildomų komplikacijų jei tik leidžiame sau nuo jos atsitraukti ir neutraliai bei su gilia atjauta ją liudyti.

O situacijos dėl kurių kyla tos emocijos irgi harmoningiausiu keliu sprendžiasi, kada į jas nesiveliame su tomis audringomis emocijomis, bet tiesiog į viską stebime su atvirumu ir pasitikėjimu natūralia gyvenimo tėkme.

Tuomet savaime ateina harmoningos tėkmės pojūtis, aiškumas, išmintis, genialūs sprendimai, bet dažnai tos situacijos gali savaime susitvarkyti geriausiu būdu.

Tad kviečiu labiau mylėti bei tausoti save bei kitus ir rinktis būti savo neutralumo, atjautos bei pasitikėjimo ašyje.

Ir išties – kiek reikia susikurti kančios, atidėliojimo ir dramos, kad sugrįžti į šią ašį ir tyrą meilę sau?

Kviečiu pabūti su šiuo klausimu.

Atminkime, vienintelis būdas transformuoti sugedusią sistemą – tai kiekviena diena labiau (ir ne mažiau) mylint save ir automatiškai visa likusią gyvybe bei gyvenimą, nes suteikiant daugiau meilės sau ir savo sveikatai – mes pabundame į gyvą vienybės tikrovę.

*

„Besąlygiškumas” man yra vienas galingiausių nurodymų į tyrą būtį, kuri išlaisvina, viskuo pasirūpina, ir garantuoja išties laimingą gyvenimą.

Savo dvasiniame budime vis labiau sąmoningai išgryninau savo pagrindinį troškimą: būti besąlyginėje laisvėje/laimėje/meilėje/malonėje ir iš esmės sąmoningai būti besąlygine būtimi, kuri ir yra šių trokštamų savybių esencija.

Tuomet tai tapo mano pagrindinis gyvenimo fokusas ir vis dar yra.

Ir šis fokusas man jaučiasi geriausiai, nes besąlygiškumas yra besąlyginis – nėra prie ko kabintis, todėl tai gali būti bet kuo ir todėl su viskuo viskas gerai, nes besąlyginė būtis įtraukia viską ir turi neišmatuojamą potencialą, išmintį bei lankstumą pasirūpinti visomis iškylančiomis sąlygomis su giliausiu gerumu, nes tai jos pačios tyras santykis su savimi. Tad vis gera ir naudinga sau priminti, kad esu besąlyginė būtybė, kuri natūraliai pasirūpina visomis sąlygomis per paprasčiausią buvimą.

*

Aukščiausia būsena yra viską įtraukianti ir būdama viską įtraukianti – ji yra pati artimiausia.

Todėl tik būnant susipainiojime tarp idėjų mes galime manyti, jog tai kažkas naujo, išskirtinio, reto ir tai reikia užsitarnauti, o būnant tame – mūsų gyvenimas privalo pasikeisti tam tikru būdu ir jei taip nėra, tai galbūt dar kažko trūksta.

Tiesa ta, jog tai ta pati būtis, kuria visada ir būname bei kuria negalime nebūti.

Ir mes visi puikiai pažįstame šį būvį, mes jį puikiai pažinojome dar būdami kūdikiais ir šis žinojimas yra anapus bet kokios minties bei abejonės.

Mintys apie save, abejonės savimi, manymas, kad kažkas su mumis negerai – yra išmokstama vėliau ir tas originalus tyrumas, nepažįstantis jokios problemos – tampa užmirštamas per įsitraukimą į dirbtines idėjas.

Visgi tik to paties būties tyrumo dėka yra patiriamas tas visas pasimetimas ir klaidžiojimas idėjų miške.

Tad štai – aukščiausia būsena visada su mumis, lydinti kiekvieną mūsų sąmonės judesį; tarsi vandenynas, kuris yra natūraliai įtraukiantis visas bangeles ir išreiškiantis save per jas.

Tai būvis, kuris neturi pradžios ir pabaigos – tik todėl ir galime laikinai jį primiršti bei prisiminti, bet tai vėlgi tarsi bangelės tobulai šokančios vandenyne.

Išties nėra nieko blogo su idėjomis ir net abejingumu mūsų esminei savasčiai, nes visų šių dalykų dėka – ši savastis yra naujai atrandama, išreiškiama bei įvertinama.

Viskas gerai, viskas gerai, viskas gerai – mėgaukimės šia šventa būtimi, kuria dabar gyvuojame.

*

Išskirtinės meditacijos, per kurias leidžiame sau visiškai praleisti visus ateinančius proto pasiūlymus – iš esmės yra tam, kad susipažintume su savo tyra būtimi/savastimi, kuri natūraliai yra laisva, palaiminga, mylinti, išmintinga ir viską judinanti harmoningoje tėkmėje.

Ir kada šis pažinimas yra sužadintas – sekantis žingsnis yra jį neštis į visas kasdienio gyvenimo sritis ir leisti šios tyros būties magijai tekėti per jas vis pasitikrinant, kad šios besąlyginės būties pojūtis nebūtų išmainomas į susitapatinimą su sąlygota persona.

Su ryžtingu atkaklumu tame – visas gyvenimas tampa vientisa ir įkūnyta meditacija – buvimu atviru kanalu savo aukščiausiai Dieviškai valiai tekėti laisvai.