Sinchronizacija

Labas ir ačiū kad esi. Šiuo būdu: vėl dalinuosi gyva informaciją apie transformacija, kuri vis natūraliai nuteka į šia tikrovę iš mūsų aukštesnių sąmonės sluoksnių.

Taigi: ši tema skirta papildyti senesnes ir taip atpažinti bei įtvirtint tokį reiškinį, kaip vadinama – sinchronizacija – suderinamumas. Pats žodis „sinchronizãcija [↗ sinchronizuoti], reiškia: kelių vienodų arba atitinkamų procesų suderinimas, kad jie vyktų vienu metu arba jų vyksmo periodai skirtųsi tam tikru laiko intervalu.“ Iš tiesų – tai yra gilesnis kūrinijos principų: „viskas yra čia ir dabar“, „vienas yra viskas ir viskas yra vienas“ bei „ką duodi – tą gauni“ suvokimas (praeitose temose šie principai yra išaiškinti detaliau).

Tad atsižvelgus į šiuos fundamentalius kūrinijos struktūros ir veikimo joje principus – akivaizdu, jog viskas veikia sinchroniškai: vienu metu, ir artinant perspektyvą į šią struktūrą: galima pradėt matyti, kad šis vyksmas vis labiau atrodo periodiškas ir intervališkas, o artinant dar labiau – visiškai paskęsti linijinio erdvėlaikio iliuzijoje, kurioje dabar ir patiri save.

Tačiau, jeigu jau kuris laikas domiesi tokiomis temomis ir atlieki atitinkamas dėmesingumo praktikas – turbūt jau pastebi kaip gyvenime viskas vyksta vis labiau suderintai – tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Taip pat, vis daugiau žmonių dažniau ir dažniau  tai pradeda matyti savo laikrodžiuose, kuomet netikėtai žvilgtelėjus į laikrodį – sutampa valandų ir minučių skaičiai, nes tai yra vienas iš paprasčiausių ir universaliausių būdų, šioje tikrovėje atspindėti tavo suderinamumą su viskuo ir pačiu savimi. Tą patį skaičių suderinamumą pradedi matyti ir ant mašinų numerių, taip pat pradedi vis daugiau matyti atitinkamus archetipinius simbolius (su kuriais esi susipažinęs). Pradedi pastebėti, kaip apie kažką pagalvoji ir tas netikėtai pasireiškia, kaip paimi į rankas telefoną su išjungtu garsu ir kažkas būtent tuo metu pradeda skambinti, kaip atrandi artimų pažinčių ir tarpusavio jungčių pačiose netikėčiausiose vietose ir t.t. Tiesiog vis labiau pradedi jaustis, lyg dalyvautum natūraliai surežisuotame filme, arba, kad pats esi visa vientisa tikrovė, nuo kurios seniau patirdavai didesnę atskirtį – lyg griežtai apibrėžtas objektas joje.

Tačiau dar dauguma, net ir tų, kurie atpažįsta šias sinchroniškas sekas savo gyvenime – dar artimai to neprisileidžia, nes dažniausiai visą šį procesą mistifikuoja ir savo pasąmonėje palieka mistikos skiltyje, arba tiesiog ateistiškai numoja, arba religiškai nusisvaigsta. Na ir atidengus mistikos skraistę, gali pamatyti, jog tai tik dėmesio fokusas. Kuo daugiau susifokusuoji į sistemos detales – tuo mažiau sistemos jungčių ir veikimo atpažįsti. Tuo tarpu kuo labiau savo fokusą atleidi, tuo labiau pradedi matyti visko ir bet ko jungtis su viskuo ir bet kuo, be abejo ir „savimi”. Aišku pati fizinės tikrovės patirtis, kurią patiriam – reikalauja nemažos dėmesio fiksacijos, tačiau dar visuomenės užzombinti žmonės išvis atrodo, lyg vaikščiotų su siena prieš akis, kuri jiems teikia saugumo iliuziją, nuo tos pačios visuomenės prikurtų baimių. Ir tame jiems dar toli iki matymo, jog ta pati siena prieš jų akis – yra jų pačių sąmonės pratęsimas, todėl iš to, kyla dar daugiau nesutarimų tarpusavy. Visa tai irgi yra suderinamumas, tik negatyvios prigimties, kuri sutraukinėja perspektyvą nuo to paties negatyvaus sinchrono matymo ir taip šis mechanizmas palaiko save ištisoje įtampų sekoje.

Lygiai tuo pačiu principu pozityvus sinchronas save palaiko plėsdamas perspektyvą, kuri vis labiau ir labiau papildo suderinamumo (darnos) suvokimą (plačiau apie tai įraše apie tikėjimus). Na ir dabar, kai atpažįsti šiuos principus – viskas tavo rankose.

Tačiau pirmas svarbiausias dalykas  yra gera pažintis su savim pačiu, kaip unikaliu individu, nes jei nepažįsti savęs, tada neatpažinsi ir išorėje atsispindinčių pranešimų tau apie tave (principas „ką duodi – ta gauni“). Tad turi pažinoti ką duodi, turi pažinoti savo kalbą, savo simbolių bazę ir jų reikšmes, beje: keičiant reikšmes ir pridedant joms plastiškumo – keisis ir visa suderinamumo patirtis. Tad geriau pažįstant save – geriau pažinsi įvykių suderinamumą, o geriau atpažinus įvykių suderinamumą – dar geriau pažinsi save.

Dar vienas svarbus pastebėjimas tame: kai specialiai pradedi ieškoti to suderinamumo, pvz: žvilgčioti į laikrodį, arba tikėtis stebuklo – tada tik dar labiau save atitolini nuo natūralaus suderinamumo ir tai parodo, jog tu to, dar nesupranti bei tuo nepasitiki. O vos tik tai paleidi – iškart: bam bam bam! Turbūt daug kas yra pastebėjęs šį reiškinį gyvenimo praktikoje: kai mažiausiai tikiesi – tada įvyksta visi stebuklai. Kas dar pastabesnis, turbūt pastebėjo, koks stiprus suderinamumas vyksta negilaus miego būsenoje, kuomet gali iš sapno būsenos atpažinti ir apjungti tokius smulkius įvykius, tiek sapne, tiek išorėje, kad pilnai pabudus, tai atrodo kaip „nesąmonė“ (nes dar ant tiek kontrastuoja šios dvi būsenos). Tad esmė yra tokia: suvokus ir savyje atkūrus stebuklo mechaniką, tiesiog paleisti ją veikimui ir būti atviram stebuklams pasireikšti sinchroniškai (natūraliai). Na ir kad visas šis procesas būtų įžemintas ir progresuotų toliau – belieka pastabumas ir suvokimo gilumas stebuklams įvykus. Kitaip sakant – gebėjimas atpažinti ir prajausti, šių sinchronų sąryšius su savim ir bendru kontekstu.

Na ir dar vienas svarbus dalykas, kuris be galo sustiprina darnos matymą: kaip sakydavo „keistuolių teatras“ – svarbiausia matyt stebuklą paprastuose dalykuose. Arba kaip „Jėzus“ tarė: pažinki tai, kas prieš tavo akis, ir tai, kas yra nuo tavęs paslėpta, tau bus atidengta; juk nėra nieko paslėpta, kas neišaiškėtų. Tai yra kodai, kurie mus sutelkia į tą vadinamąjį „čia ir dabar“ momentą ir skatina naujai atpažinti jo reikšmę bei reikšmingumą. Ir kai nustoji skubėt ir tokiu žvilgsniu pradedi stebėti bei vertinti paprasčiausius dalykus – tuomet pradedi matyti ir visa kita kas slypi už jų ir juose.

Šitaip mes dabar plečiame to, kas esame patirtį ir ši sinchroniškumo (tarytum sutapimų) patirtis yra vienas iš pirmų ir pagrindinių simptomų, kad mes bundame ir plečiame savo fokuso tašką už įprastų kūniškos baimės ribų, link vis didesnio besąlyginės meilės išjautimo. Taip mes nuo patirties 3 išmatavime, kylame link 4, kuriame vis labiau prajaučiam, jog 3 išmatavimas egzistuoja kiekviename iš mūsų ir tai suteikia daug didesnį suderinamumą bei plastiškumą laiko ir erdvės patirtyje. Taip apsijungiant savyje – mes apsijungiam ir kaip kolektyvas – tuomet galime pradėt jungtis su kitais visatoje egzistuojančiais kolektyvais ir taip toliau plėsti savęs suvokimą. Tačiau – tai yra pradžia ir pats nuostabiausias stebuklas, kuris tiesiog sukrečia visatą iš gilumos – kuomet taip stipriai (per amžių) įsigyveni į tą mažytę, menkutę, užspaustą savęs versiją ir tada pradedi atsiverti, jog esi beribis… Tada tik bliaaaaaaaaaaaaaaaaaa (aukščiausia prasme). 😀

Aš pats turėjau tokių patirčių, kur atrodo pakilau už visko; galima sakyt: kaip dabar čia sėdi – visada yra jausmas, kad lyg yra kažkas daugiau, kad yra kažkokia mirtis ir paslaptis už to, o Toje neapsakomoje būsenoje yra tik begalybės/amžinybės pojūtis ir kad jame yra kažkas mažiau ir tada visa išreikšta visata atrodo kaip tolimas taškelis tame beribiame savęs išjautime. Be abejo tokioje būsenoj prabuvau gal tik kelias akimirkas ir iškart šis taškelis su aistringu potraukio jausmu pradėjo traukti mano dėmesį atgal į save – į kosmosą – į žavingąją maya ir tame, dar perėjau per daugybę tikrovių, kurios padėjo neapsakomai geriau suvokti visą šią padėtį ir etapą, kuriame dabar esu. Šias patirtis, turbūt vėliau aprašysiu plačiau, tačiau dabar – nenušokant nuo temos: norėčiau atkreipt dėmesį, jog visos šios mistinės patirtys yra tarsi edukacinės kelionės, iš kurių parsiveži naujos medžiagos, tikrovės plėtimui, kurioje šiuo metu gyveni. Aišku, jei tik sugebi kažką iš ten atsivežti ir pritaikyti čia. Iš tiesų – kiekvienas egzistuoja tuose aukštuose sąmonės lygiuose ir pastoviai po juos migruoja – tiesiog to neprisimena, nes suvokimo filtrai ir tarpai tarp šios ir kitos tikrovės yra dar tokie dideli, jog tiesiog neatpažįsti jokių sąryšių. Na, bet tam vis tiek ateina savas laikas, savas noras, atitinkamos pratybos ir atitinkami pakitimai energetinėje bei fizinėje sistemoje.

Tad pajautus tam poreikį: pirmiausia reikia stabtelti nuo bet kokios sumaišties ir pradėt nuo pagrindų: vienas yra viskas ir viskas yra vienas – 11:11. : )) Ir šitaip pamažu treniruotis aukštesniąja prasme – „sudurti galą su galu“. Būsi apstulbęs, kaip viskas su viskuo siejasi ir kokią gilią prasmę viskas ir bet kas pastoviai įneša į tai. Stebuklas tampa natūralia, kiekvienu momentu stebinančia būsena, nes pati būsena savo natūroje tokia ir yra.

Be to, dar vienas paprastas mechanizmas įeiti į šią būseną yra Praktikų Praktika. Sėkmės!