Susilygiavimas Su Savo Branduoline Tiesa

Viską viršijanti sąmonė + klystančio žmogiškumo nuolankumas = subalansuotos malonės įgyvendinimas.

*

Visus matykim kaip tobulai išbaigtas būtybes ir tuo pačiu beribėje santykio su savimi kelionėje.

Tokiame matyme išnyksta teisimas, nes visko būtis tobula tokia, kokia yra akimirkoje ir tuo pačiu šios būties forma kinta be sustojimo ir be pabaigos.

*

Be mirties nėra gimimo, kaip ir be gimimo nėra mirties – tai tarsi + ir – mūsų amžiname nuovokios būties variklyje.

Ir išties mirtis gali būti matoma kaip pirmesnė už gimimą, nes gimimas randasi iš santykinio dvasios atsiskyrimo savyje pačioje.

Tai toliau fizinėje plotmėje atsispindi per atskyrimą nuo biologinės motinos ir galimai per dar gilesnę užmarštį priimant įvairius pasaulietinius apribojimus.

Tada po gyvenimo seka atvirkštinis mirties procesas, kuomet sluoksnis po sluoksnio grįžtame į tyrą dvasią ir galimai į savo esybės branduolį.

Tad matome, jog visi atskyrimai pratęsia ir cikliškai atnaujiną mūsų amžiną gyvenimą.

Bet tikrai palaiminga išmintis slypi nuovokios būties integravime į kasdienį gyvenimą ir suvokimą, kad kiekvieną akimirką viskas totaliai keičiasi išskyrus mūsų nuovokią būtį, kurioje viskas amžinai cirkuliuoja atsinaujinimo šokyje.

Mes visa tai patiriame per šiuos žemiškus įsikūnijimus, kad išmokytume save ir vieni kitus išties giliai įvertinti akimirką, kurią įprasmina reiškinių laikinumas.

Tai sužadina tikrą meilę bei atskleidžia jos neišsemiamą gylį.

*

Nuovokios būties laisvė nuo visų pasireiškimų, kuri yra randama meditacijoje – yra integruojama į pasireiškimų pasaulį, kaip mylintis gerumas veiksme, kuris visoms iškylančioms situacijoms padeda harmoningai integruotis į šį laisvumą bei palaimą.

Todėl meditacinis nuovokumo atšviežinimas ir mylintis gerumas kasdienėje veikloje yra vientisas ir išbaigtas dvasinės praktikos ciklas, kuriame harmoningai keliame savo dvasią.

*

Tiek viską peržengianti laisvė tiek žmogiški apribojimai išeina iš neaprėpiamo centro, kuriuo ir esame.

Tuo tarpu manymas, kad tikrieji namai slypi tik atsirišime nuo visko ir siekyje būti tik transcendentinėje sąmonėje – sukurs išsiderinimų su žmogišku/pasaulietišku gyvenimu.

Ir atvirkščiai: manymas, kad tikra ramybė bus randama užsitikrinant saugias sąlygas fiziniame plane ir pastangose tai išlaikyti – sukurs tik daugiau svyravimo bei nerimo.

Su šiais keliais iš esmės nieko blogo, tačiau tikras stabilumas bei tikra gausa randasi centre, kuris pilnai įtraukia abi puses – tai lyg buvimas pilnai pasaulyje ir tuo pat metu visiškoje laisvėje nuo pasaulio.

Kad atrasti šį nuostabų balansą mes galime eiti dviem kryptimis:
1. Per pilno jausmų priėmimo bei įvertinimo praktikas, kuomet tame giliame visų jausmų sutikime nebelieka pasipriešinimo ir tada spontaniškai išryškėja laisvė nuo visko.

2. Per aktyvų visko paleidimą bei nesitapatinimą su jokiomis patyrimo formomis, kada dėmesiu smelkiamės į savo tyrą laisvę nuo visko ir tuomet iš šios palaimingos laisvės pilnai priimam bei įvertinam savo fizinį gyvenimą su visa įvairove jame.

Tad matome, jog tai kaip „yin yang“ simbolyje: tarp priešybių yra jas jungiantis portalas ir pilnai pasinėrus į vieną – mes persikeliame į kitą ir taip pat negalime tapti vieno meistrais neįvaldę kito.

Todėl yra patarimas neužsifiksuoti ties viena puse, bet daugiau tyrinėti kaip kiekviena pusė šoka ir mainosi su savo priešybe ir tuomet tame šokyje vis labiau pajausti patį centrą, patį balansą, kuriame galima pilniausiai įvertinti viską, kaip vientisą visumą.

Priešybės šoks ir mainysis bet kuriuo atveju, tik su skirstymu į gerą ir blogą tai bus patiriama kaip pragaras, o per vienybės sąmonę – kaip rojus.

Ir kaip išties nuostabu yra pilnai patirti žmogišką gyvenimą kartu su Dieviška laisve ir palaima!
Tebūnie taip.

*

Kaip aš matau susilygiavimą su savo tikra, branduoline tiesa?

Išties tai labai staigu ir subtilu, bet jei sudedant į nurodančius žodžius – tai pripažinimas, kad ESU ČIA, KUR LABIAUSIAI NORIU BŪTI IR ESU TUO, KUO LABIAUSIAI NORIU BŪTI DABAR.

Jei nori – kviečiu tai išsakyti garsiai ir pajausti kas vyksta.

Tai taip paprasta, bet kartais neakivaizdu, nes įprastas fokusas būna ties grubiu bei inertišku, o ne tiek daug ties subtiliu bei sąmoningu.

Ir kiek grubių kontrastų reikia patirti, kad subtili tiesa taptų akivaizdi bei šventa?

Bet kas ir bet kada gali būti panaudota kaip to priminimas; ir čia dar vienas labai akivaizdus priminimas!

Mes esame visa begaline kūrinija operuojantis šaltinis ir to patyrėjai savo unikaliuose gyvenimuose, kurie išties teikia pilnatvę esamajame atsiskleidime.

Tad visas kūrybinis genialumas ir visuotinė meilė visad suteka tiksliai į šią esamą akimirką, kurią tiesiogiai išgyvename.

Be abejo žmogiškas patyrimas kartais gali jaustis nepatogiai ar net beveik nepakeliamai, tačiau jei tame pripažįstame savo branduolinę tiesą, kad esame kūrėjas, kuris pasirinko tai patirti bei tai pozityviai integruoti į savo nuostabiausią gyvenimo pasaką – tuomet viskas gali būti įtraukta į nuoširdų akimirkos įvertinimą.

Ir tame mes taip pat turime aktyvią rolę tą įvertinimą išreikšti bei plėtoti inicijuojant įvairius pokyčius.

Kad ir kaip bebūtų – tai ta pati kūrybos iliuzija, bet santykis ir patyrimas gali skirtis kaip diena ir naktis; pvz: tikėtis pasitenkinimo fantomuose ir pamirštant tikrąjį save gali jaustis kaip pragaras, o įvertinti pilnatvę esamojoje savastyje ir ją švęsti per fantomus gali jaustis kaip dangiška palaima, kuri tiksliai indikuoja susilygiavimą su tiesos branduoliu.