Tikros meilės nereikia remti praeities prisiminimais, ateities projekcijomis ar bet kokiomis kitomis išskaičiuotomis sąlygomis bei pastangomis.
Tikra meilė skleidžiasi natūraliai – iš paprasčiausio buvimo tikruoju savimi.
Tikra meilė yra besąlyginė, tačiau ji pati natūraliai įtraukia ir tobulai suderina visas sąlygas.
Meilė atskiria ir meilė sujungia,
Meilė – tai gyvenimą organizuojantis principas,
Meilė yra šios akimirkos tikrovė, tekanti be pastangų,
Tad leisk sugriūt visoms dirbtinėms pastangoms,
Pasinerki į širdies gelmes,
Ir tegul iš čia – viskas dėliojasi tyrai,
Maloniai bei maloningai.
Nežemiški virpesiai žemėje,
Visa visata buriasi meilėje,
Kuri naujai klesti čia,
Atsidavus mūsų tikrajam likimui,
Kurį lydi palaima, palaima, palaima,
Laisva nuo prisirišimų ir nuostatų,
Ji atskleidžia mūsų tikrąjį ryšį,
Ir jo tikrąją galią, kuriai nereikia forsavimo,
Taip mes tekam išvien su gyvenimu,
įsileidžiant vis daugiau ir daugiau grožio,
Per išties mylinčius atspindžius,
Bundame kaip Dievai ir Deivės,
Kaip multi-dimensinės esybės,
Ir tai mūsų visų prigimtinė teisė.
Mylintis santykis su kitu – tai mylinčio santykio su savimi pratęsimas.
Išties besąlyginė meilė sau cirkuliuoja per viską – net jei tai savęs smerkimas – tai tik dar viena patyrimo forma per kurią gali palaikyti bei būti besąlygiškai palaikomas.
Tačiau jei pasišventi atsiverti tyrai viską apimančios meilės esencijai – tuomet tu natūraliai tampi tikriausiai/geriausiai besijaučiančia savęs versija ir natūraliai gauni geriausius to atspindžius.
Ir mano patyrime – būtent nuoširdi meilė kitam – tai geriausiai besijaučiantis leidimas, šioje žemėje susijungti su ta meilės esencija, kuri peržengia asmeniškumus, bet tuo pačiu jais geriausiai pasirūpina.
Taip, tyra meilė peržengia priežastinio supratimo rėmus, tačiau joje šie rėmai gali plėstis ir atskleisti vis aukštesnę tvarką.
Nes iš kur tas nuostabus jausmas, kuomet nori kitam duoti daugiau nei sau ir kitu pasirūpinti labiau nei savimi?
Be abejo, jei šiame jausme dar yra nuoskaudų bei su jomis susijusių ribojančių įsitikinimų priemaišų – tuomet ties tuo veikiant bus prarandamas sveikas balansas ir viskas ims griūti.
Tačiau jei šis atsidavimo jausmas yra išties išgrynintas – tuomet jis yra tik tam, kad plėstis kaip beribiam meilės šaltiniui ir pakeliui atitinkamai pasirūpinti savo asmeninėmis dalimis; ir į tai įeina leidimas būti pasirūpintu kito (tai taip pat dovana kitam).
Nes iš esmės viskas yra viena savastis, bet savastis negali plėtoti savęs pažinimo bei įvertinimo be „kito” idėjos joje.
*
Tikros meilės negali dirbtinai sukurti bei išlaikyti, tačiau gali jai atsiverti ir leisti per tave tekėti.
Nes Dieviška meilė, tarsi sparnuotojo Amūro strėlės – nuolat taikomos į mūsų širdis.
Tačiau mes dažnai nesąmoningai nuo jų bėgame, išsisukinėjame bei jas blokuojame.
Tad viskas ko reikia – tai sąmoningai sustoti, pasiduoti ir pilnai atsiverti tyrai Dieviškai meilei bei jos vedimui.
Kasdien puoselėjant šį atvirumą bei atkakliai sekant natūralios meilės vedimu – įmanomi nuostabiausi stebuklai, nes būtent taip mes susilygiuojame su tikriausia bei geriausia savo gyvenimo versija.
*
Sek savo tyriausiu meilės vedimu ir su smalsumu mėgaukis jo mistišku atsiskleidimu, nes šis vedimas yra plečiantis tavo sąmonę, kad atskleisti daugiau tikrojo savęs apraiškos.
Todėl čia viskas teka kaip vanduo – be prisirišimų – tačiau nuolatiniame gyvame ryšyje.
