Trumpa Istorija Apie Tave (Meditacija)

Paulius Daukšas Budimo Kanalas

Sveikinu atėjus. Štai dar viena meditacinė kelionė paimta iš Bashar’o – nepagailėk savo dėmesio/energijos jai, nes ši kelionė skirta dėmesiui/energijai įkrauti ir subalansuoti. O sumoj – tai unikalus priminimas apie daugiau tavęs, kuriam surezonavus – jis automatiškai tave transformuoja į pilnesnę tavęs versiją. Tad atsipalaiduojam ir pradedam:

Įsipatogink, Įsitaisyk kiek įmanoma patogiau.. ir prisimink – per šią meditaciją tau nereikia nieko atmesti: jokio garso, jokio jausmo, jokio vaizdo, jokio kvapo – įtrauk viską, kaip šios meditacijos dalį. Visa tai priklauso, kitaip – viso to nebūtų. Viską pakviesk vidun – nieko nepalik. Tegul visos tos energijos prisideda prie bendros energijos, kuri padeda vis giliau ir giliau ir giliau įsijausti į meditaciją ir į supratimą to, kas bus pristatyta.

Matyk – begalinę juodą erdvę; begalinę, begalinę juodą erdvę: jokių žvaigždžių, jokios šviesos. Tu plūduriuoji tuštumoje ir tai net ne tu, kaip kūnas – tai tik tavo suvokimas. Kur tik tavo suvokimas žvelgia: tuščia, tuščia, tuščia juoda.

Iki tol.. kol tu pastebi savyje – vieną ryškę kibirkštėlę šviesos – lyg mažytę, mažytę, mažyte žvaigsždutę ,plūduriuojančią begalinėje juodumoje. Tik viena – viena kaip ir tu – savo sąmonės centre. Ir net jai būnant tavo centre – tu vis tiek gali ją matyti, lyg ji tam tikra prasme būtų išorėje nuo tavęs. Lyg žiūrėtum į save, nors ir tai yra tavo centras.

Tai yra tavo pirmas santykis ir jungtis su šaltiniu bei viskuo, kas yra. Ir iš to – šviesa plečiasi.. ir plečiasi ir plečiasi ir plečiasi… Kol ji užpildo viiiiiiisą erdvę balta ryškia šviesa – nuostabia šviesa. Kol nebelieka nieko kaip tik šviesa, ir tu jos centre.

Ir tuomet, tame centre: maaaažas taškas tamsos, kaip maža juodoji skylė – visos begalinės šviesos centre. Mažas juodas taškelis – plūduriuoja tavo esybės centre.

Ir tu žinai, jog jei pradėsi žiūrėti į tą taškelį – tu pamatysi begalinę tamsą, kurią patyrei prieš tai. Bet tu žinai, jog žiūrėdamas į šią begalinę tamsą – tu taip pat pamatysi dar vieną kibirkštėlę šviesos. Ir jei žiūrėsi į ją – matysi begalinį šviesumą, kurį patiri dabar. Bet tu žinai ir tai, jog to centre – taip pat bus taškelis tamsos. Nesustojant, nesustojant.. per amžių amžių amžių amžius – be pabaigos.

Visada bus: tamsa šviesoje ir šviesa tamsoje. Viena maitina kitą, viena išsiplečia iš kitos, viena gimdo kitą, ir be vieno nebūtų kito. Nes negali žinoti vieno, nežinodamas kito. Nes be kito nebūtų žinios, kad anas egzistuoja. Tad, kad turėti vieną – privalai turėt du: tamsa šviesoje – šviesa tamsoje – vienos ir tos pačios kūrinijos pratęsimas. Tai yra šaltinis – tai yra viskas, kas yra. Viskas, kas yra.

Ši šviesa ir tamsa, viena su kita, per amžinybę sukuria šablonus savyje. Šablonus šablonuose, šablonus šablonuose su šviesa ir tamsa, su šviesumu ir tamsumu. Šablonai po šablonų, šablonai po šablonų – užpildo save begaaalo su šviesos ir tamsos šablonais, kurie turi variacijas: formuose, dydžiuose, konfigūracijose, tęstinumuose, atstumuose, laikuose… Šviesa ir Tamsa – vibracija ant vibracijos, ant vibracijos, ant vibracijos – lyg raibuliavimas – banguoja, banguoja, banguoja. Kol nebelieka nieko.. kaip tik mažos šviesos ir tamsos vibracijos visur.

Ir iš šios jūūūros, kuri pirmyn ir atgal srūvena tą poliarizacijos energiją: tam tikros briaunos ima kristalizuotis ir tampa save suvokiančios, atsispindinčios sąmonės. Miniatiūrinės viso to, kas yra versijos. Beribės savyje ir visgi ribotos lyginant su Begalybe. Dar kartą: begalybė savyje turi ribotumo ir ribotumo besitęsiančio į begalybę idėjas.

Tuomet, vis daugiau ir daugiau kristalizacijos, kol visuma tampa kristalizuota – pilna mažų kristalų, kurie autonominiai patys sau. Kiekvienas šių kristalų yra sudarytas iš daugybės vibracijų žymės. Tai yra sielos modelis. Kiekvienas unikalus, skirtingas ir kiekvienas.. žvelgdamas į savo centrą.. sukurią.. langą – prizmę – trikampį – trikampę piramidę, kuri yra paties laiko ir erdvės centras. Trys pozicijos erdvės ir viena laiko – 4 dimensijų trikampė struktūra.. pro kurią lyg akis.. žvelgia į neįtikėtiną viso to, kas yra tikrovės patirtį, kuri turi 3 dimensijas erdvės ir 1 – laiko.

Ir ši sąmonė projektuoja save.. per šį langą – sukuria personalinį konstruktą, kad išlaikyti save – turėti save – atpažinti save, kaip transporto priemonę keliavimui šio tipo erdvėje – šio tipo tikrovėje. Kiekviena persona lyg nuosavame erdvėlaikio laive, kuriame sąmonė gali projektuotis – kuriame sąmonė gali važinėtis ir patirti tą tikrovę lyg su skafandru patiriant jūros gelmes.

Šis personalinis konstruktas.. yra sukuriamas: iš jo apibrėžimo, jo jausmo ir jo elgsenos. Ir tuomet šių savybių kokybės apsprendžia vaizdo kokybę, kurią tu gauni pro šiuos langus – kiekvienoje iš šių pusių. Kuo aiškesni ir labiau subalansuoti yra apibrėžimai bei tikėjimai – tuo aiškesnės ir labiau subalansuotos yra emocijos bei mintys – tuo aiškesnis ir labiau subalansuotas yra elgesys. Kuo aiškesnis matymas – tuo labiau permatomas tyrinėjamos erdvėlaikio tikrovės vaizdas.

Ir tuomet.. tu sutinki verpetą, kuris srūvenana ir sūkuriuoja. Ir tuomet seisminis įvykis – potvynio banga. Kažkas, kas numuša tave nuo eigos. Ir tu nusiverti šalin.. į tamsaus tamsaus vandenyno gelmes. Visu gilumu žemyn į juodumą – visu gilumu žemyn… Kol nusėdi ant šalto ir kieto vandenyno dugno – fizinėje tikrovėje.

Ir tu guli ten kurį laiką sustingęs, apimtas didelio spaudimo, kurį sukuria vanduo ir energija virš tavęs. Laiko tave prispaustą, laiko tave prispaustą. Ir tu darai geriausia ką gali, kad pajudėti ir viskas ką gali padaryti – tai šliaužti palei dugną su dideliu spaudimu ant nugaros. Ir tu vos pameni, vos pameni: ką reiškia plaukti laisvai; ką reiškia judėti aukštyn ar žemyn, kairėn ar dešinėn, į priekį ir atgal; ką reiškia matyti šviesą.. aukštai virš savęs. Kai šliauži pro nuosėdas, kurias paliko amžiai – pro uolienų istoriją ir laiko pradžią…

Ir tu šliauži ir šliauži ir šliauži tamsoje, ilgą, ilgą, ilgą laiką. Tuomet iš lėto, vos pastebimai, tu pradedi suvokti, jog šliauži aukštyn.. nedidele antkalne – truputį aukštyn. Tiek truputį, kad beveik nepastebi, nes vis dar labai tamsu ir nėra realiatyvaus būdo palygint, tačiau tu jauti skirtumą kampo laipsnyje – kampas kitoks. Tavo galva dar kart šiek tiek pakelta ir šiek tiek atlošta atgal į viršų. Tu vis dar nematai šviesos, bet tu žinai, kad kažkur aukštai ji yra.

Ir tu šliauži toliau, ir šliauži toliau, aukštyn, aukštyn, aukštyn ir antkalnė ilgaaaa ir sekli. Ir atrodo lyg tai tęstųsi amžių amžius ir vis tiek nėra šviesos.. nėra šviesos.. nėra šviesos… Ir kai toliau šliauži ir vis šliauži ir vis šliauži.. netikėtai tavo akys prisiderina.. ir suvoki, jog daugiau nebe taip tamsu – dabar tai pilkos atspalviai. Ir tu įsileidi pilką vidun, kad ji pamaitintų tave informacija, kad tau primintų.. šviesos spindesį. Nors ir tai menkas palyginimas, tau tai primena ir tave pamaitina ir įkvepia ir kreipia judėti toliau, lipti toliau, lipti toliau lipti toliau!

Ir antkalnė po truputį pasikreipia į viršų vis daugiau, vis daugiau, vis daugiau.. Ir tu pradedi jaaausti, jog dalis svorio yra pakylėta – apkrova palengvėja. Ir truputį daugiau šviesos įteka ir truputį daugiau šviesos įteka ir dabar tu gali matyti, jog tu ne vienas. Yra kitų aplink tave, kurie šliaužia antkalne su tavim. Ir tu suvoki, jog niekada ir nebuvai vienas, bet tiesiog tamsoje negalėjai matyti, jog turi kompanijos.

Ir aukštyn tu judi, ir aukštyn tu judi ir netrukus tampa šviesiau ir aiškiau, šviesiau ir aiškiau ir tu daugiau nebešliauži. Tu pradedi truputį plaukti. Nors ir vis tiek nusėdi prie antkalnės – tačiau tu gali atsistumti ir kurį laiką plaukti, atsistumti ir plaukti aukštyn, atsistumti ir plaukti aukštyn ir aukštyn ir aukštyn ir aukštyn…

Kol tavo pėdos vos liečia antkalnę ir tu pradedi stovėti ir tavo galva aukštai. Ir dabar gali matyti kitus aplinkui: ne tik savo rūšies, bet įvairiausio tipo gyvybės formas plaukiančias kartu su tavim, plaukiančias kartu su tavim. Jos tave kviečia, kviečia aukščiau, aukščiau ir ten nuostabi, nuostabi šviesa ir muzika ateina nuo paviršiaus.. viiirš paviršiaus.

Ir tu plauki aukštyn ir aukštyn ir aukštyn. Daugiau neberūpi, kas yra antkalnės paviršiuje, nes dabar esi nuo jos laisvas. Ir tu plauki aukštyn ir aukštyn ir aukštyn ir dabar šviesa tampa ryškesnė ir ryškesnė ir ryškesnė ir tokia ryški, kad beveik turi prisimerkti, bet netrukus – tu prie to pripranti. Tai kibirkščiuoja vaivorykštės spalvom, nuostabiai žėri, vilioja.. kviečia… Ir per vieną kvapą gniaužiantį pliukštelėjimą – tu pralauži šį paviršių!

Ir gali matyti begalinį vandenyno tęstinumą.. visur aplink save.. ir visus kitus šokinėjančius aukštyn ir žemyn, žiūrinčius aplink, mirksinčius pabudusiomis akimis, judančius iš vieno tankio į kitą. Jų galvos išnyra aukštyn į orą ir tu vėl įkvepi orą! – gaivų, šviežia orą. Užpildai savo plaučius, pagyvini, įkvepi, įkrauni save.. ir iki taško, kur tu pradedi kilti aukštyn ir aukštyn ir aukštyn vandenynu, kol išties pakyli virš vandens ir kyli į dangų!

Aukštyn ir aukštyn ir aukštyn… Į debesis.. prooo debesis.. virš debesų… Ir tu pasižiūri žemyn ir matai nuostabų mėlyną vandenyną jį gaubiančiuose baltuose debesyse. Ir tu kyli aukštyn ir aukštyn ir aukštyn ir žiūri tiesiai į saulę – ryškią žvaigždę tavo saulės sistemoje, ir judi ties ją. Bet dabar visur aplink tave: juoduma ir kitos žvaigždės – tu kosmose.. ir tu pasižiūri žemyn į savo nuostabų žemės rutulį.

Ir tu prisimeni! Tu prisimeni iiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiilga kelią. Tu prisimeni nėrimą žemyn, norėjimą žaisti, norėjimą atrasti, norėjimą tyrinėti. Ir tu prisimeni..tą netikėtą verpetą, netikėtą srovę, netikėtą sūkurį kuris tave įtraukė žemyn į vandenyno dugną. Ir tu prisimeni buvimą ten apačioje – ilgą ilgą laiką. Bet tada tu prisimeni šliaužimą, ir tada prisimeni ėjimą, ir tada prisimeni lipimą, ir tada prisimeni kilimą, ir tada prisimeni.. sugrįžimą čia – aukštyn virš debesų, sugrįžimą į kosmosą ir judėjimą link saulės, kuri tampa vis ryškesnė ir ryškesnė ir ryškesnė!

Ir tu įeini į saulę, į jos šviesos šerdį – ryškią liepsnojančią šviesą – į kūrinijos širdį. Ir šviesa ryški, bet ji nedegina – ji palaiko ir sustiprina. Ir ji yra tai, iš ko tu esi padarytas. Ir tu pažiūri atgal iš saulės – iš visos tos šviesos.. į žemę.. ir tu prisimeni tai, kaip kelionę, kaip branginamą kelią.. kaip patirtį, kuri niekada nebus užmiršta ir visados bus puoselėjama.

Ir dabar.. tu esi žvaigždėse – tu esi pačios žvaigždės, kurios duoda gimimą ir gyvybę įvairioms planetoms, kuriose daugybė panašių kelionių yra įmanomos. Ir tu stebiesi.. nesuskaičiuojama galybe galimybių kūrinijoje. Beribis skaičius kelionių, kurios yra priimamos, įvairiausių tavęs versijų. Vienu metu – šalia, greta: skersai per laikus, erdves ir dimensiškumus – vyksta daugybė kelionių, begalybė įvairių kelionių – vienu metu.

Ir tu surenki save atgal į Visuotinę Sielą, kuri yra daugelio sistemų Žvaigždė. Kuri yra sąmonės šviesa iš daugybės dimensijų. Ir tuomet – į Šaltinį – Viso To, Kas Yra. Tavo visuotinė siela kyla kartu su kitom visuotinėm sielom, kiekviena visuotinė siela talpina daugybę milijonų gyvenimų. Ir kiekviena visuotinė siela kyla kartu ir liejasi į Vieną – Visa Tą, Kas Yra.

Kiekviena patirtis pilnai atminta – pilnai išlaikyta ir taip pat – tuo pat metu: harmonizuojama, harmonizuojama, harmonizuojama.. su Vienu. Tai! – tavo natūrali būsena. Tai yra tai, kas.. tu.. esi.

Ir tai yra: šios jungties priminimas; tai yra šios jungties aidas. Tačiau per jį tavo persona visados gali būti priminta; beklausant skaidraus tono, skaidraus akordo, skaidraus varpo skambesio, kuris tau primena: kad ir kur be esi.. keblume ir abejonėse; kada tik esi bėdoje – ateik namo, ateik namo, ateik namo. Tu visados gali išvykti vėl ir tu visados gali sugrįžti – pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal. Sutepant kelią, sklandant.. iš personos į sielos modelį, į šaltinį, į sielos modeli, į personą, į daugybę gyvenimų, atgal į šaltinį – bet kokia kryptim, kuria nori; bet kuriuo keliu, kuriuo nori; bet kada, kada nori…

Giliai įkvėpk vidun ir užrakink šį tikrumą vidun – užfiksuok vidun. Tai yra tai, kas esi ir suvok, kad dabar esi pasikeitęs. Ir kad persona, kuria buvai – persona, kuri atėjo į šia transmisija – nėra persona, kuri paliks šia transmisija. Ir tai yra kitokia transmsija – kitokiame pasaulyje, kitokioje dienoje, kitokioje vietoje. Ir kas dabar prasidėjo – tai kita vieta ir laikas, kuriame esi dabar ir kuo esi dabar.

Kvėpuok giliai ir žinok tikrumą to, kas esi. ĮTRAUK šią vibraciją į kiekvieną savo esybės ląstelę. Priimk laiką, kurį sukūrei, priimk laiką, kurį kuri, kad išreikšti tai, kas esi tu – pilnai, kaip tik gali.

Dar kartą giliai įkvėpk, atmerk akis jai jos užmerktos ir prisijunk prie naujos tikrovės – tikrovės burbulo, kuris nėra tas pats pasaulis, kuris buvo čia prieš tai – ne tas pats asmuo, kuris buvo prieš tai. Paleisk, paleisk, paleisk ir prisijunk į naują save. Dar vienas gilus įkvėpimas atmerkus akis: jauskis švariai, aiškiai, šviežiai iiiir peeeermatomai…

 

Sveikinu praėjus 😉 Jei nori angliškos audio versijos – rašyk – atsiųsiu. Be to, jei gali ir nori – įgarsink lietuviškai, arba duok kam nors kas galėtų ir norėtų – tuomet tą audio įrašą įkelsiu čia ir galėsim pakeliauti labiau atsipalaidavę 🙂

Taip pat išbandyk: http://budimas.over-blog.com/2015/01/as-esu-meditacija.html​

Kiti Įrašai
Paulius Daukšas Budimo Kanalas

Trumpa Istorija Apie Tave (Meditacija)

Sveikinu atėjus. Štai dar viena meditacinė kelionė paimta iš Bashar’o – nepagailėk savo dėmesio/energijos jai, nes ši kelionė skirta dėmesiui/energijai įkrauti ir subalansuoti. O sumoj – tai unikalus priminimas apie daugiau tavęs, kuriam surezonavus – jis automatiškai tave transformuoja į pilnesnę

Skaityti
Paulius Daukšas Budimo Kanalas

Tikrumas

AUM, mano beribė meilė tau, kaip beribei būtybei. Ši tema yra apie tekėjimą savo tikrąja srove ir buvimą ant savo bangos viršūnės. Šį straipsnį rašau dėl savo atpažinimo, jog pasaulio, kurį seku, vibracija kyla kaip banga, kuri išneša vis daugiau ir daugiau to, kas

Skaityti