Mano mėgstama pasisėdėjimu vieta
Begalinis dėkingumas visai kūrinijai už tokias vietas.
Begalinis dėkingumas savo gyvenimui bei širdies vedimui, kuris mane prie tokių vietų atlydi.
Begalinis dėkingumas sau pačiam, kaip viso to pratęsimui, kad galiu pilnai sustoti, nutilti ir įvertinti beribę momento gausą.
Kai nieko nelaikau – aš esu viskuo.
Vėsiu rudens oru, šiltais saulės spinduliais, raminančiu ežeru, užburiančiu nendrių šlamėsiu su švelniai glostančiu vėjeliu, spontaniškai pasireiškiančiais gyvūnų bei žmonių sukeltais garsais, kurie padeda geriau pajausti didelę erdvę, kuria mes dalinamės.
Ir visa tai ir dar daugiau susitinka vidinėje tyloje, kaip be-laikėje ir be-erdvėje esatyje, kuriai nėra žodžių.
Tyras gėris, kuris yra viskas ir kuriam nieko nereikia, kad būti.
Tai geriausios žinios – tau nieko nereikia, tau nieko netrūksta, tu esi, būk