Kas jeigu nepasitikėjimas visata/gyvenimu/dievu – jau yra blogiausias dalykas, kuris galėjo nutikti?
Nes pagalvokime apie tai nuodugniau – ar vadinamos negandos, blogybės ir kančia nėra pasekmė to, kad visų pirmą esame susvetimėję su natūralia gyvenimo gerumo gausa?
Ir be abejo tame pagauta inercija toliau kurs iliuzijas ir sutraukiančius perspektyvą jausmus, tačiau galbūt šie jausmai išties praneša, kad mūsų perspektyva eina prieš didžiąją gyvenimo tiesą, kuri yra besąlyginė meilė ir neišsemiamas gerumas?
Tad „blogiausia“ jau pasiekta ir nebūtina kurti daugiau blogai besijaučiančių istorijų ant viršaus, kad tai pateisinti – tiesiog panaudokime tą nepasitikėjimą kaip tamsią dirvą, kurios pagrindu toliau sąmoningai auginame ir puoselėjame pasitikėjimo visata medį.
Tad tamsios emocinės prieblandos ir baugių šešėlių joje mums nereikia vengti, nes taip niekas iš esmės nesikeis – mums reikia atvirkščiai eiti į sąmoningą akistatą su šia tamsa ir tuomet permatyti jos nepagrįstumą, kurs slepia tikrąjį tiesos pagrįstumo spindesį, tiesos, kad viskas yra gerai.
Atpažinkime tiesos akivaizdumą, vėl ir vėl – mes kvėpuojame ir kiek daug įvairiausių procesų bei ryšių šiuo metu palaiko mūsų gyvenimą šiame pasaulyje, nors ir tai laikina, bet tai nekeičia mūsų esminės savasties, kuri yra viena ir beribė, todėl visas pasireiškimu laikinumas bei žaismas tik tai tarnauja šios savasties patyrimui apie save.
Viskas mūsų pusėje, nes visatai/gyvenimui/dievui nėra nieko svetimo ir tai reiškia nėra nieko, kuo nebūtų pasirūpinta su didžiausiu mylinčiu gerumu.
Tad kultivuokime vienybės su šiuo Dievišku gerumu pajautą, matykime Dievišką tobulumą viskame ir tuo pačiu beribes galimybes toliau skleisti šį gerumą.
Ir kad tai išties atsispindėtų mūsų elgsenoje – turime būti labiau sąmoningi, o kad būtume labiau sąmoningi – turime labiau sulėtėti ir atminti savo širdies valią, kuri yra susilygiavime su Viešpačio gerumu.
Tad kaip ir Mikelandželo paveiksle – Dievas siekia Adomo pilnai ištiesęs savo ranką ir pirštą, o Adomas guli atsilošęs ir lyg siekiantis Dievo, bet jo pirštas sulenktas, todėl Dieviška malonė ir negali būti įsisąmoninta tokiame vangume.
Tik tai vis aktyviai sulygiuojant savo asmeninę valią su Dieviškąją, kuri yra plėtimasis bei vienijimasis universalioje meilėje – mes galime pasijungti į rojaus žemėje klestėjimą.
Ir tai kiekvieno laisva valia, nes Dieviška malonė yra besąlyginė ir leidžianti klaidžioti kiek tik norime bei tikime, kad mums to reikia, nes šios malonės tikrovė nuo to nesikeičia ir lieka amžinai atvira.
Ir kuo dažniau bei nuoširdžiau sau sakome ‘Aš Tave Myliu’ tuo labiau įkūnijame tą Dievišką Meilę ir tuo labiau išlaisviname savo nuostabiai trapią žmogišką asmenybę.
—
Ką išties, išties reiškia pasitikėti 100%?
Tai aktyviai rinktis ir vertinti savo gyvenimą, tačiau savo gyvybę atiduoti/patikėti Dievui.
Tad kai mirtis ir baimė pasibeldžia į mūsų duris – dažniausiai visos iliuzijos per kurias nuvertiname savo gyvenimą subliūkšta ir aiškiai suvokiame, kad labai norime gyventi, tačiau taip pat dažniausiai čia ir perspaudžiame į visiška neracionalumą ir nepasitikėjimą gyvenimu!
Be abejo, tai reikia išgyventi ir laiminu, kad su kuo mažesnėmis pasekmėmis; o tada ant to gali užaugti tikra branda – atiduoti savo gyvybę į Dievo rankas.
Ir atiduoti savo gyvybę į Dievo rankas turi neišsemiamo gylio reikšmę – tai išties pabudina į tikrą vienybės sąmonę ir daro stebuklus.
Laiminu šią žinią ir įdedu visą savo gyvybinės energijos įkrovą, kad ji padėtų sklandžiau išrišti karminius mazgus ir rinktis pasitikėjimą 100% (taip kaip apibūdinau pradžioje).
Koks palaiminimas tuomet yra gyvenimas, koks palaiminimas.
—
Kai nuolankiai viduje priimam tai, kas atrodo galėtų būti „blogiausia” – tuomet visa kita, kas natūraliai pasireiškia gyvenime yra patiriama kaip Dieviškos malonės palaiminimas.
Kai su džiaugsmu priimam savo ribotumus – begalybės gausa su džiaugsmu priima mus.
Kai atsiduodame natūraliam pokyčiui – amžinybės tiesa tampa akivaizdi.
—
Meilė ir Gerumas yra pagrindinės vertybės, kurių vienaip ar kitaip siekia visi; tačiau kiek daug ginčų bei susimaišymo yra apie tai, ką tai reiškia ir kiek daug žalos gali būti ironiškai padaroma to siekiant.
Juk dažnas menamas piktadarys atvirai ar slaptai tiki, kad yra herojus ir daro gerą, bet tiesa pasimato tame: kaip tai yra daroma – kiek integraliai, nežalingai, pagarbiai, empatiškai bei atjaučiančiai.
Tad mylintis gerumas yra menas, kurį turime nuolat puoselėti atsižvelgiant į tai – kiek jo galime įnešti į kiekvieną pasireiškiantį procesą.
Ir kad turėti gerą pagrindą šio mylinčio gerumo kultivavimui – kviečiu įsisąmoninti:
1. Pats gimimo ir kvėpavimo faktas įrodo, kad esam mylimi ir verti meilės bei gerumo.
2. Mylintis gerumas yra mūsų natūra, nes už visų atrodančių skirčių – viskas yra viena bei susiję.
3. Atjauta yra tikro mylinčio gerumo pagrindas, o atjautos pagrindas slypi visko vienybės pajautoje – puoselėkime šią intuityvią pajautą ir harmoningas kelias skleisis su ja.
4. Visada yra erdvės įsileisti daugiau mylinčio gerumo, kurio esame verti ir tam nėra ribų – tik natūralus tempas, kuris jaučiasi geriausiai.
—
Kai nepasitikime savo giliausia širdies tiesa – tiesiog susikuriame nereikalingų procesų, kad suvokti, jog jie nereikalingi ir tik atitolina nuo originalios tiesos tikslumo, tačiau visgi, didėjantis kontrastingumas padeda giliau įvertinti šios tiesos tikrumą bei patikimumą.
—
Visi Daro Puikų Darbą Būdami Savimi Ir Tokiu Būdu – Žmonijos Veidrodžiu, Su Begale Galimybių Tyrinėti Tai, Kas Yra.
Viskas Vis Tiek, Vienaip Ar Kitaip, Anksčiau Ar Vėliau Veda Tik Į Didesnį Vienybės Ir Tobulos Meilės Atskleidimą, Nes Tai Yra Tikrovė.
Ir Kai Tai Atpažįstama – Tampa Akivaizdu, Kaip Labiausiai Mylinčiu Bei Mylimu Būdu, Dalyvauti Šiame Atskleidime
—
Aukščiausias Sąmoningumas Bei Aukščiausia Galia Atsispindi Atjaučiančiame/Mylinčiame Gerume Elgsenoje.
Ir tai evoliuciniame procese, kuris įtraukia viską, kaip ir atrodančias to priešybes; tad viskas gerai – tiesiog palaikykime fokusą ties atjauta/meile/gerumu, nes tai harmoningai lydės per visus evoliucijos lygmenis ir padės juose nepasiklysti.
