Kiek pamenu, daug kartų jaučiausi varganas, nelaimingas ir apgailėtinas, bet nustojau taip jaustis ir ne todėl, kad tai kažkuo kompensavau (tai užburtas ratas), o todėl, kad prisižadinau savo patyrimo sapne ir pasitikau šiuos patyrimus su besąlygine meile, kurioje jie dabar ilsisi kaip tos pačios meilės atributai ir prisideda prie mano meilės gylio.
Kada viską dedame ant svarstyklių „bausmė prieš apdovanojimą” ir apskritai bet kame „prieš” – esame uždaroje kančios kilpoje ir tai jau atgyvenusi paradigma.
Tad vietoj to, galime matyti, jog viskas per ką einame iš akimirkos į akimirką yra tam, kad gilinti ryšį su gyvenimo malone ir tokiu būdu joje nuosekliai vystytis bei klestėti.
Juk Tikrovė yra amžinas paradoksas tarp priešybių ir tik tada kada bandome jį sukontroliuoti nuo jo ir kenčiame.
Tad galbūt atėjo laikas leisti paradoksui būti paradoksui, mistikai būti mistikai ir atviru sąmonės glėbiu mėgautis šio beribio stebuklo visuma?
Nepriklausomai kiek sąmoningai ir kiek nesąmoningai einame per žmonijos transformaciją, mūsų dalyvavimas ir tarnystė tame – yra vienodai vertinga, nes mes išgyvename tai, kas turi būti išgyventa.
Skirtumas yra tame, kad sąmonės atsivėrimo virsme mes imame matyti bei įvertinti vis daugiau absoliučios vertės, kurią teikia mūsų saviti gyvenimai.
Banga tinkamu metu iškyla į savo piką ir tinkamu metu pilnai įsilieja atgal į vandenyną, tuo tarpu bangos ir vandenynas visada tobuloje vienybėje – tai tas pats vanduo ir jo esencija visada tyra.
Tas pats ir su mūsų kompleksinėmis asmenybių bei sielų kelionėmis – visas abejingumas, susimaišymas, chaosas ir kančia turi savo tobulą rolę, kuri yra laikina ir natūraliai virstanti į aiškumą, taiką, palaimą, gilesnį visko įvertinimą ir t.t.
Tačiau sąmonei bundant taip pat ateina ir daugiau atsakomybės, tačiau tai nėra našta, tai didžiausias sielos džiaugsmas sąmoningai atsakyti, kurti, santykiauti, dovanoti, klysti, mokytis ir t.t.
Tai nėra našta, nes viskas yra gerai ir visi santykiniai iššūkiai gali būti priimti kaip egzistencinės gerovės šventimas.
—
Viskas ok, kad pasireiškia svyravimas tarp sąmoningumo ir nesąmoningumo.
Kuo dažniau su taika priimi patį svyravimą, tuo labiau pabundi, kaip nesvyruojanti savastis ir tuomet sveikas balansas tampa tavo ištikimu draugu.
Net praktikuojant buvimą laisvame nuovokume, kartais mūsų dėmesį gali pilnai įtraukti tam tikros inertiškos iliuzijos bei reakcijos, tačiau tai praeina ir tuomet naudinga save apkabinti ir nuoširdžiai sau pasakyti, kad su tuo viskas yra ok.
Taip nesąmoningumo bangas kuriantys vidiniai šešėliai ima atsileisti ir būti integruojami į sąmoningumą.
Tačiau kuomet „grįžus į sąmoningumą” imame save teisti ir manyti, kad kažkas su mumis negerai ir turim labiau stengtis tai pakeisti – tai išties sukuria pradžia dar didesnėms nesąmoningumo audroms kilti.
Ir net jei inertiškai pasireiškia ir šis teisimas, kada tik save pagauni – realizuok taiką tame.
Taip palengva karas prieš save (kaip ir prieš kitus) ims baigtis.
Ugdyti sąmoningumą bei mokytis iš patyrimų yra vienareikšmiškai vertinga, tačiau to pagrindas yra besąlyginė taika ir meilė.
Abejingumas nėra priešas – tai Nuovokumo draugas, kuris padeda jam plėtotis bei bręsti.
