Šįkart norėčiau pasidalinti vienu patikusiu senovės Indijos mitu iš knygos: „Senovės Indijos mitai” (E. Tiomkinas, V. Ermanas). Šis pasakojimas apie maja – iliuziją. Be abejo, apie iliuziją savo temose jau esu papasakojęs labai plačiai ir atnaujintai, tačiau tokia perspektyva iš senesnių laikų ir ypač jos pateikimas – turi savo unikalią vertę, kuri gali puikiai papildyti tavo bendrą suvokimą – išjutimą. Tad tiesiog įsijausk į šį pasakojimą – būk jo dalyvis ir koreliuok bei integruok šią kelionę su išmintimi, kurią jau turi.
—–
Gyveno kadaise nuo jaunumės garsėjęs išmintimi ir dievobaimingumu karalaitis Kamadamana. Tos šalies valdovas, Kamadamanos tėvas, negalėjo atsidžiaugti savo doruoju sūnumi, bet tik viena jį liūdino: atsidavęs griežtam pasiaukojimui, karalaitis atsisakė visų pasaulietiškų džiaugsmų ir buvo davęs įžadą niekada nevesti; tėvas jam piršo daug puikių karalaičių iš galingų giminių, bet negalėjo priversti jo vesti, kad pratęstų savo giminę.
„Moterys – laimės ir gerovės šaltinis,- kalbėjo karalius sūnui.- Nėra geresnio draugo už žmoną; nevedęs nepatiria tikros palaimos. Ir be moters negalima pratęsti giminės; o neturintis sūnaus po mirties pakliūva į pragarą, nes nėra kam atlikti nustatytas atminimo apeigas. Aš jau senas, ir man, o ne tau derėtų būti atsiskyrėliu ir marinti savo kūną. Vesk ir atiduosiu tau valdyti karalystę, o pats pasitrauksiu į miško buveinę, žinodamas, kad mūsų giminė neišnyks, nepasibaigs kartu su tavim.“
Karalaitis jam atsakė: „Tėve, aš jau seniai atsisakiau pasaulietiškų rūpesčių dėl aukštesnės išminties negu ta, kurią išpažįsti tu. Man atsivėrė dieviškoji Višnaus galia, prasiskverbianti į mus ir į visa, kas mus supa pasaulyje. Neprašyk, niekada nesulaužysiu savo įžado. Nekalbėk man apie karališkosios valdžios naštą, apie giminės pratęsimą. Man leista prisiminti buvusius gimimus, ir žinau, kad jau tūkstančius kartų patyriau senatvę ir mirtį, susijungimą ir išsiskyrimą su žmonomis. Aš buvau žole, krūmu, liana, buvau medžiu; gimdavau naminiu gyvuliu ir plėšriu žvėrimi; buvau moterimi ir vyru, paprastu žmogum ir brahmanu, gyvenau tarp nemirtingųjų. Buvau ir asuru, ir rakšu ir jakšiu, ir gandarvu, ir apsare, ir nagų karaliumi. Šimtus kartų išnykdavau žūstant ir išnykstant visatai ir vėl atsirasdavau, iš naujo ją sukūrus, kad be galo daug kartų vėl atgimčiau. Ir vėl, ir vėl krisdavau, kaip apgaulingo egzistavimo auka – ir kiekvieną kartą dėl to, kad vesdavau žmoną.
Žinok, kad praėjusį gimimą – tęsė karalaitis,- buvau dievobaimingas atsiskyrėlis ir mano vardas buvo Sutapas. Jau tada buvau visiškai atsidavęs didžiojo Višnaus garbinimui; ir už atsidavimą man buvo leista išvysti jį savo akimis. Visagalis dievas pasirodė man sėdintis ant Garudos ir tarė: „Aš patenkintas, kad mane garbini, pasakyk savo troškimą, ir jį patenkinsiu“. Aš jam pasakiau: „Leisk, o dieve, perprasti didžiąją tavo majos, tavo stebuklingos jėgos, sukuriančios visą šį mūsų regimą pasaulį, paslaptį.
„Nieks neperprato majos, nieks negali jos suprasti“,- atsakė man dievas,- tęsė savo pasakojimą karalaitis.- Ir jis pasekė man sakmę apie Brahmos sūnų, šventąjį išminčių Naradą.
Naradą taip pat norėjo perprasti majos paslaptį ir prašė Višnaus jam atskleisti ją. Tada Višnus atvedė jį prie tokio tvenkinio ir liepė Naradai pasinerti į vandenį. Ir Narada pasinėrė į tą vandenį ir išnėrė iš jo mergelės pavidalu. Jis pamiršo savo buvusį gyvenimą. Dabar jis vadinosi Sušila, ir jis tapo galingo Kašį valdžiusio karaliaus dukra. Tėvas išpiršo Sušilai kaimyno karaliaus Vidarbos sūnų, ir ji patyrė meilės laimę ir daugelį metų išgyveno pertekliuje ir gerbiama. Sušila tapo karaliene ir pagimdė daug sūnų, o paskui atsirado ir anūkų. Bet prasidėjo nesantaika tarp jos tėvo ir vyro, ir jie abu krito kovoj, ir tada mūšio lauke krito daug jos sūnų ir anūkų. Šiame lauke ji apraudojo juos, sukrovė didžiulį laidojimo laužą, ant kurio sudėjo žuvusiųjų kūnus ir pati, apsipylusi ašaromis, puolė į jį. Bet – o stebuklas! – laužas pavirto tvenkiniu, ir Višnus už rankos ištraukė iš jo Naradą ir paklausė: „Ko tu raudi? Tai ir yra mano majos atspindys, o Narada!“ Tada išminčius paprašė tobulo tikėjimo ir atsidavimo aukščiausiai dievybei ir leidimo prisiminti buvusius gimimus. Ir jis panoro, kad šis tvenkinys nuo šiol taptų šventas ir jo vanduo nuplautų visų maldininkų, kurie į jį pasiners, nuodėmes.
Visa tai pažadėjęs Naradai, Višnus liepė jam eiti paskui jį ir išvedė iš tamsaus miško ūksmės, kur buvo tas tvenkinys, į negailestingai saulės kepinamas plikos dykvietės erdves. Ilgai jie ėjo ta dykuma, kentėdami karštį ir troškulį, kol pagaliau ji pasibaigė ir tolumoje pasimatė kaimas. „Aš nebegaliu toliau eiti,- tarė Višnus Naradai ir atsisėdo ant žemės įkalnėje augančio medžio pavėsy.- Eik į šį kaimą ir atnešk man vandens.“ Narada nuėjo ten ir pasibeldė į pirmos lūšnos duris; jas atidarė neregėto grožio mergina kerinčiomis akimis, kurios buvo panašios į paties Višnaus akis. Išminčius pamilo ją vos išvydęs.
Šiuose namuose jį taip svetingai sutiko, kad jis pamiršo savo palydovą, likusį prie medžio už kaimo, ir pasipiršo merginai, ir jos tėvai davė sutikimą. Jis vedė tą merginą ir apsigyveno jos namuose. Praėjo dvylika dienų, o jie turėjo jau tris vaikus, ir Naradai atrodė, kad taip ir turi būti, ir nė kiek tuo nesistebėjo, o netrukus mirė jo uošvis, ir jis paveldėjo namus.
Vienuolika metų jis išgyveno šiame kaime su savo mylima žmona ir vaikais, džiaugdamasis šeimynine laime. Bet dvyliktais metais prapliupo labai gausūs lietūs, artimiausia upė išsiliejo iš krantų ir užliejo viską aplink, ir audringą vėjuotą naktį Narada gelbėdamasis išbėgo su savo žmona iš namų. Siautulingas vanduo užliejo juos, pagriebė ir nunešė; ir tamsoje per potvynį Narada pametė ir žmoną, ir vaikus. Pats jis išsigelbėjo vandens išneštas ant tokios kalvos, vos kyšančios iš bangų. Raudodamas jis veltui šaukė nuo tos kalvos savo artimuosius, ir staiga išgirdo pažįstamą balsą: „Kurgi tu dingai, Narada? Aš tavęs jau visą pusvalandį laukiu“. Ir tuoj pat išsisklaidė tamsa, ir nurimo audra, ir aiškiai kaip dieną Narada pamatė Višnų – jis sėdėjo ant kalvelės po tuo pačiu medžiu, o aplink tvyrojo ta pati dykuma. Višnus šypsodamasis pažvelgė į nustėrusį Naradą ir jo paklausė: „Ką gi, ar tu pagaliau supratai mano majos paslaptį?“
Kai Višnus man tai apsakė,- baigė savo pasakojimą karalaitis,- jis nuvedė mane prie tokio pat tvenkinio, kaip tas kuriame atgimė Narada, ir davė man tokį pat patarimą. Ir aš įžengiau į tvenkinį kaip atsiskyrėlis Sutapas, o iš jo išėjau kitam gyvenimui jau mergelės pavidalu. Bet daugiau jau manęs nebejaudino nei šio pasaulio džiaugsmai, nei kančios, ir dabar šio paskutinio mano gimimo metu, niekas manęs neatitrauks nuo Višnaus garbinimo, kuriuo išsivaduosiu nuo šių iliuzinių gyvenimų kaitos“.
—–
Na, kaip? Kokios nuomonės? Ar supurtė nors kiek? Jei patiko, vėliau galėsiu įkelt daugiau panašių.
Mano begalinė meilė čia – atsiveria per šį budimo langą, kuris yra ankstesnių langų pratęsimas ir kuriame dabar dalinuosi „viršsąmonės” idėja. Tačiau prieš pradedant atskleisti šią idėja – trumpai susipažinkime su įprastomis sąmonės idėjomis: Sąmonė/Savimonė – tai, kas suvokiama ir vykdoma valingai;
Susiliejimas su gyvenimo virsmu, Mylinčios sąmonės erdvė viskam, Šviesa susitinkanti su savimi, Šokanti pasaulio įvairovėje, Švenčianti absoliutų vienį, Ir tai vientisa savasties kontempliacija/meditacija, Nusėsk širdyje, Nusėsk tyloje, Jausk tuštumą, Pamiršk viską, Pamiršk save, Ir visuotinė savastis išryškės, Išryškės ir jos
Nuovokumas yra pastovus vyksmas įtraukiantis viską, kas gali būti suvokiama, bet iš esmės visi santykiniai suvokimai sueina į vientisą nuovokumą apie patį nuovokumą. Viskas randama nuovokume ir viskas liudija nuovokumą, reiškia visos patyrimo formos yra nuovokumo atspindėjimas. Kai nuovokumas yra
