Žinutės Įsijautimui Į Esybinę Gerovę

Visos patiriamos ribos yra pakuriamos, palaikomos, panaudojamos ir panaikinamos tavo beribės sąmonės ir joje pačioje.

Tu esi ši visuotinė sąmonė bundanti savo susikurtame sapne.

Tad atsigręžk į save, pažink savo vidinį pasaulį, nes tu tampi meistras visko, ką pažįsti.

Ir už visko, ką gali pažinti – tu esi absoliutus stebuklas.

Tu esi neapsakoma gėrybė – tereik į tai atkreipti savo dėmesį ir tai tikrai yra verta daugiau tavo dėmesio.

Visgi mūsų susikurtas sąlygotas protas ir pagauta inercija su juo gali priešintis tokios privilegijos suteikimui, nes daug kas turės pasikeisti.

Tačiau suvok, jog visa tai esi tu ir tu esi begalybė.

Dabar viskas tavo sąmoningame pasirinkime ir tu gali rinktis savo tikrąją savastį bei jos integraciją į savo žmogiško gyvenimo sapną.

*

Didžiausia kliūtis mėgavimuisi laisve – tai tikėjimas mintimi, kad dar ne esi laisvas. Analogiškai su aiškumu, laime, gausa – viskas viena ta pati savastis tavo, šioje akimirkoje.

Tad jei išties to trokšti – įprask pastebėti kaip ši apgaulinga mintis ateina įvairiais pavidalais ir kad ji išties neliečia tavo tikrosios savasties, kuri visada yra laisva.

To užtenka, kad ši laisvė sužydėtų tavo patyrime ir taip pat pasireikštų kaip iš to išeinanti meilė veiksme.

Ir net jei dar renkiesi save apgaudinėti, tai pripažink tai ir mėgaukis – visos patyrimo formos yra lygiavertės, Dieviškos ir brandinančios.

Tiesa yra viena ir nepakeičiama – todėl viskas visada tavo Dieviškai laisvose „rankose”.

*

Guru galima vadinti esybę, kurios sąmonė yra stabilizuota nuovokoje ir tuomet kiekvienas pas jį ateinantis siekėjas vis atsimuša į šį stabilumą kol šis stabilumas įsišaknija jame.

Išorinis guru tik atspindi vidinį ir tame taip pat išryškėja tiesa, jog išties nuovoka neturi vidaus ar išorės – ji vientisa ir perspektyvų kitoniškumas tam neprieštarauja, o tik papildo.

Ir atmink, tavo tyra nuovoka yra tavo amžinas guru, nes visi kintamieji pasireiškia joje ir joje viskas nuolat harmoningai sudera.

*

Per abejingumą begalybės mistikai – žmogus susiduria su paradoksais, tačiau per atsidavimą šiai mistikai – žmogus įkūnija paradoksą.

Tai didelis skirtumas, nes pirmu atveju patyrimas yra konfliktinis ir svyruojantis, o antru atveju patyrimas yra harmoningas ir balansuojantis.

Viskas yra vienas ir tu esi vienas, kuris yra viskas.

Tavo sąmonė yra mirksnio naujumo ir tuo pačiu amžinybės senumo.

Ši akimirka išties nėra linijinis tarpas – tai begalybės kilpa.

Ir tai išties suprasti gali tik tiesiogiai/intuityviai, sąmoningai tuo būnant, o tam reikia nuoširdžiai priimti gyvą mistiką, kuri esi.

Ir šie žodžiai taip pat yra nuorodos – tu viršiji juos visus.

*

Visos gyvybės formos kanaluoja tą patį beribį šaltinio intelektą, tik kiekvienoje formoje jis kitaip išreiškiamas.

Ir visgi visur gyvena ta pati išmintis, kuri apima viską vienijančią visumą.

Tad nors ir mes šiose žmogiškose formose tiesiogiai nematome tos platesnės visumos – mes turime giluminį intuicijos jausmą, kuris mus veda iš momento į momentą remiantis beribio intelekto išmintimi.

Tad šioje patyrimo formoje tampa labai aktualu įsijausti į savo giliausią įžvalgą bei pajautą, kuri kiekvienoje situacijoje jaučiasi geriausiai/harmoningiausiai.

Ir tuomet sekti šiuo jausmu pasitikint beribiu gyvenimo išminties atsiskleidimu.

Būtent taip, mes kaip žmonės tampame vis atviresni bei pralaidesni šaltinio meilės bei išminties kanalai.

*

Tyrą laimę gali jausti visada,

Nes ji slypi pačioj savasty tavoj,

Tarp visų idėjų bei aplinkybių,

Tačiau ir jungiantis su bet kokiomis idėjomis bei aplinkybėmis,

Tu gali jaustis laimingai tiesiog būnant tikruoju savimi su tuo,

Nes tavo palaiminga savastis turi palaimingą santykį su viskuo,

Tereikia jį atrasti,

Pradedant nuo savasties tyros,

Kuri savaime orientuota į visuotinę gerovę.

Štai keli pavyzdžiai:

Jei jautiesi liūdnai – gali jaustis laimingai, nes liūdesys tau padeda giliau pajausti save ir galbūt transformuoti savo santykį su savimi, kad įsileisti daugiau laimės.

Jei matai, kaip aplink kiti kenčia – gali jaustis laimingai, kad gali juos palaiminti ir pagal savo pajautimą jiems padėti.

Jei matai, kaip aplink kiti mėgaujasi gyvenimu – gali jaustis laimingai dėl jų ir taip pat įkvėpti save.

Jei įvyksta netikėti pokyčiai, gali jaustis laimingai dėl gyvenimo žaismingumo ir atsivėrimo naujoms jaudinančioms galimybėms.

*

Tyra savastis žino nežinodama bei veikia neveikdama ir tai yra nepriekaištinga, nes tai beribė savastis sau pačiai.

*

Skeptiškumas yra nusiteikimas ribojantis naujus atradimus.

Objektyvumas yra atvirumas atrasti kas, kam ir kaip veikia.

*

Yra dalykų, kuriais mes galime tikėti ir kuriuos mes galime daryti tik būdami abejingi savo tikrajai savasčiai ir šie dalykai jaučiasi kaip kančia.

Tačiau kuomet mes įprantame permatyti savo abejingumo iliuziją ir ilsėtis kaip tikroji savastis anapus visų idėjų bei patyrimų – kančios iliuzija ir viskas, kas susiję su ja, savaime ima atkristi ir galiausiai mes nebematome prasmės to atkurti.

Nors ir gyvenimas toliau vyksta taip, kaip natūraliai vyksta, tačiau tavo atsakas į tai tampa tiek pat natūraliai taikus, mylintis, harmoningas bei palaimingas.

Ir atmink, kad tik įsitikinimai gali sukurti iliuziją, kad nesi laimingas, kad negali būti laimingas visada, kad išsilaisvinti iš kančios yra sudėtingas kelias ir t.t.

Tai tarsi vientisas sapnas, kuris išnyksta tuo pačiu pabudimo momentu ir net pabudimas iš sapno bei įprotis ar inercija sugrįžti į tą sapną yra sapnas.

Užtenka sapną matyti kaip sapną ir tai apima viską.

Tuo tarpu tavo tikroji savastis yra anapus visko ir ji niekur nejuda, tačiau nejudėdama – ji sukuria judėjimo sapną, kurio pati esencija yra šios absoliučios savasties palaima tyrinėti save.

Todėl kova dėl palaimos ir gerovės yra abejingumo tiesai indikatorius, bet net ir tai yra visuotinės palaimos ir gerovės sudedamoji dalis.

Viskas visada tobuloje esybinėje ramybėje, kuria iš esmės ir esi.

Ir tai tik priminimas to, ką ir taip intuityviai žinai.

Tačiau linkiu tai puoselėti bei mėgautis.

*

Laisva valia visada laisva,

Tačiau ji gali pasirodyt kaip nelaisva,

Kada tapatiniesi su mintimis apie save,

Bet jei atpažįsti save anapus visų minčių,

Tu savaime sutampi su originalia mintimi,

Kurioje laisva valia ir likimas yra tobuloje vienybėje,

Ir čia jau nebegali pasakyti kur prasideda vienas ir baigiasi kitas,

Tačiau tame viskas gyva, sava, intuityvu ir kupina įkvėpto veiksmo.

Visi kiti aktualūs proto padaliniai taip pat toliau savaime dirba susilygiavime su tavo vienybės žaismu.

Neapreiškiamas vienis pasireiškia kaip laisvos valios ir likimo žaismas,

Kaip gyvatė ryjanti savo uodegą beribėmis apimtimis bei variacijomis,

Taip įvertinant savo amžinos būties stebuklą.

*

Esybinė ramybė yra visko, kas pasireiškia pradžia ir pabaiga.

Amžinai nepriekaištingi namai.

Tačiau tik per pasireiškimų kontrastą – ši ramybė ima save atpažinti kaip tokią.

Ir tame yra atskleidžiama esminė „ilsėjimosi ramybėje” reikšmė, kuri kreipia į gyvą esaties reikšmę, kuri yra neaprėpiama.

Tai ramybė be pradžios ir pabaigos, kuri viską pradeda ir pabaigia.

Tai begalybės paradoksas, kuris neduos tikros ramybės, nes ji negali būti duota.

Tu tuo esi.

Tik galbūt laikinai apsigavai ir tai pasitarnavo kaip puikus kontrastas tavo tikrai ramybei atminti bei įvertinti.

Ir šioje naujai sužadintoje ramybėje – viskas yra matoma kaip įkvepianti meilės intriga, romanas, misterija ir kas tik nori tu, kaip ši tyra esaties ramybė.

Esmė tame, jog dabar ilsiesi vienybėje su savo beribio gyvenimo stebuklu.

Mėgaukis.

*

Kančia ir tikros taikos ieškojimas dažnai veda per kraštutinumus, nes protas įpratęs atrasti baigtines išvadas, kuriose galėtų ilsėtis.

Tačiau kiekvienas kraštutinumas ironiškai vėl veda į konfliktą, kančią ir taikos ieškojimą.

Viena iš kraštutinių tiesų – „niekas neturi prasmės“, kita – „viskas turi prasmę“.

Viena tiesa veda į depresiją, o kita į maniją.

Taip pat yra būdingas chaotiškas mėtimasis nuo vieno kraštutinumo prie kito.

Ir net atradus tam tikrą gyvenimo būdą, kuris leidžia jausti taiką ir harmoniją – žmonės dažnai tai priima kaip absoliučią tiesą ir tuomet to moko kitus bei kritikuoja kitas tyrinėjimo kryptis ir taip vėl ironiškai ta taika bei harmonija sugriūna.

Tad tikros taikos namai negali būti rasti ir pamesti.

Tai yra neapčiuopiama vienybė – iš kurios išsišakoja visos apčiuopiamos tiesos bei jų kintančios sąsajos.

Jei vėlgi paimsime šias dvi tiesas – „niekas neturi prasmės“ ir „viskas turi prasmę“ ir įsižiūrėsime į faktą, jog jos egzistuoja kartu, vienu metu, tobulame dinamiškame balanse.

Tuomet atrasime gyvą bei natūralią tiesą ir taiką, kuri negali būti supakuojama į ideologiją – tik tiesiogiai išgyvenama.

Šis tekstas taip pat nėra ideologija, nors ir sąlygotas protas gali tai matyti kaip tai ar net perdirbti savaip.

Tačiau tai tik nuoroda, lyg pirštas rodantis į tai, kas nėra logiškai suprantama.

Tai visada čia, tad belieka su tuo susigyventi.

Ir vėlgi, kiekvienam tas susigyvenimas pasireiškia savaip.

*

Kuo daugiau skirtingų perspektyvų įsileidi ir matai jų be galo kompleksinius ryšius – tuo labiau nuo jų visų atsiriši ir tuomet vedant tyros intuityvios intencijos kiekvienoje savitoje gyvenimo situacijoje – tu gali laisvai bei efektyviai viskuo pasinaudoti.

Tu esi viskas bei tuo pačiu niekas ir būtent šio paradokso centre randasi tavo tikras aiškumas bei laisvoji valia.

Kiti Įrašai
Paulius Daukšas Budimo Kanalas

GYVATĖ – Esmių Esmės Papildymas

Labasss ir vėėėlll ir tai yra dar vienas esmių esmės papildinys, šį kart per archetipinį simbolį, randama kone visose kultūrose, mitologijose ir pačioje gamtoje. Tai yra Gyyyvaaatė, tad gali įsipatoginti, trys kartus giliai įkvėpt – iškvėpt ir pradėt dar vieną mistinę kelionę: Tad jau

Skaityti