Nuostabiausia Kvailio Kelionė

Nesąmoningumas yra sapnas iš kurio pabundame, nes už visų atrodančiai nesąmoningų veiksmų bei reakcijų slypi dar neįsisąmoninta intencija.

Pavyzdžiui meilėje, mylėjimesi ir mene viskas vyksta spontaniškai ir stichiškai – iš tyro vidinio impulso, kurį interpretuoti bei dalinai suprasti galime tik po fakto.

Tad nesąmoningi ar pasąmoniniai impulsai mus veda į mistikos platybes, kuriose atrandame daugiau savęs bei paslėptų reikšmių.

Lygiai taip pat kaip piešinyje gali būti pavaizduoti simboliai, kurie apeina žodžiais mastantį protą, tačiau kalba mūsų gilesniems sluoksniams ir sukuria nuostabų rezonansą širdyje.

Tas pats ir su tuo, ką vadiname nelaimingais įvykiais ar negatyviomis reakcijomis: nepriklausomai nuo to kokie tie įvykiai – esmė tame ką jie mumyse iškelia ir kaip tai panaudojame, nes net ir mažos santykinės klaidelės gali būti nesąmoningai sukuriamos tam, kad iškelti didelę vidinę reakciją, o ši tam, kad nurodyti į vidines žaizdas, kurias turime pilnai priimti ir tuomet įsileisti gydančios meilės.

Tad štai, kas išties yra vadinami atsitiktinumai, nesąmoningumas bei chaosas jei ne beribio, genialaus intelekto prižiūrimas žaismas su savimi per sinchronizuotus sutapimus.

Ir kviečiu nemaišyti sąmoningumo tik su savo kasdieniu mastančiu protu, kuris gali būti taip susireikšminęs, jog jis valdo visą situaciją, o pasąmonė yra žemesnis sluoksnis su kuriuo jis turi tvarkytis.

Žinau, tai daug kam gali skambėti neįprasta, bet išties pasąmonėje yra daugiau sąmonės negu mūsų kasdieniame sąmoningame protavime, tiesiog ši sąmonė yra platesnė: veikianti per jausmus ir pamatinius įsitikinimus, kurie ir sukuria atitinkamai mastantį protą, tačiau tai dar ne viskas – yra dar gilesni sąmonės arba galima sakyti virš-sąmonės sluoksniai, kurie yra susiję su mūsų Dieviška (amžina ir beribe) tapatybe, kuri gyvena ryšyje su viskuo ir tai reiškiasi per mūsų giliausiai pajaustą intuiciją, rezonansą bei meilę.

Tad išties subalansuoto bei harmoningo gyvenimo paslaptis slypi sąmoningame atvirume bei pasišventime savo beribei savasčiai, kuri taip pat yra visas gyvybės formas jungianti savastis.

Kitais žodžiais – tai reiškia besąlygiškai priimti save, kaip visą būties visumą ir tuomet iš akimirkos į akimirką veikti ties tyriausiai pajausta intuicija, su kuria taip pat natūraliai ateina įkvėpimas, kūrybingumas, genialumas, pasitikėjimas, meilė ir t.t.

Šis intuityvus žinojimas arba tyra nuovoka taip pat harmoningai pasirūpins negatyvių įsitikinimų bei žalingų įpročių transformavimu, tad genialumas slypi paprastume – besąlygiškai mylinčiame nuovokume, kurį ir kviečiu puoselėti labiausiai.

*

Dauguma mūsų užaugo klaidingai išmokę vengti tam tikrų jausmų bei situacijų, kurios yra siejamos su buvimu „blogu“, „nevertu“, „nubaustu“, „kaltu“.

Tai vyksta nuo vaikiškų apsimetinėjimų iki subtiliausių dvasingų personifikacijų, kurios naudoja visą išmoktą arsenalą žinių bei triukų, kad maksimaliai sumažinti skausmą ir išdidinti malonumą.

Iš dalies tai natūralus motyvacijos mechanizmas, tačiau jis dažnai yra naudojamas klaidingai, nes bandymas atsikratyti dalies savęs yra neįmanomas ir vedantis prie ironiško sugrįžimo prie to, ko bandai atsikratyti, o tada dažnai seka dar didesnės pastangos per kurias ir kuriasi ta sudėtinga „gero“ ar net „švento“ žmogaus kaukė, o paralelėje jos – dar gudresnis ir nuožmesnis šešėlinis ego, kuris neišvengiamai pakiš koją ir trauks gilyn į „pragarą“, kad pagaliau suteikti sau tikros besąlyginės meilės ir mirti/atgimti joje.

Tik tuomet motyvacijos mechanizmas gali veikti išties harmoningai, nes besąlyginėje meilėje tu priimi visumą kaip save ir tada natūraliai jauti pasirinkimus, kurie neša daugiausiai subalansuotos gerovės.

Tačiau tam pirmiausia turi pripažinti, kaip perdėtai vargsti, kad pasiektum to, ko nori, net jei ir tau tai puikiai sekasi.

Tuomet pasiduoti ir pabusti iš visko ką manai turi bei žinai.

Tada ims išryškėti tavo tikroji neaprėpiama tapatybė, kuri yra viska apimanti ir išties Dieviška.

Ar šiai tapatybei reikia sunkiai vargti ir kentėti?

Ar šiai tapatybei reikia forsuoti gyvenimą, kad jis kuo greičiau sutiktų siaurus lūkesčius bei reikalavimus?

Ar šis beribis kūrėjas myli tik dalį savo kūrinijos ir nekenčia kitos?

Juk kada kažką forsuojame – tas dalykas nuo mūsų bėga ar prieš mus sukyla, nes tai nėra harmonijoje su visata.

Harmonijoje su visata – tu paprasčiausiai būni ir viskas ateina, pasitarnauja bei teka natūraliai.

Ir dabar, kada tai žinai – gali šį natūralų procesą komplikuoti tik tiek, kiek tau tai jaučiasi smagu bei prasminga, tačiau dabar tai tavo sąmoningas pasirinkimas, kuriame taip pat visad yra galia sugrįžti prie tyro paprastumo, kuris visad veikia nepriekaištingai.

*

Pastebėk kaip ribojančiai veikia ribojantys įsitikinimai, kurie nukreipia dėmesį nuo plačios ir akivaizdžios tiesos į įvairias negatyvias asociacijas apie tavo nepakankamumą, kuriame taip save paralyžiuoji, jog kurį laiką nebematai pozityvių perspektyvų ar pasirinkimų.

Tad sąmoningo buvimo, susicentravimo mylinčioje širdyje ir taip pat neutralaus stebėjimo ugdymas gali labai padėti permatyti šį inertišką ribojančių įsitikinimų veikimą ir jį peržengti.

Tačiau taip pat su patirtimi pastebėjau, jog skubėti to peržengti ne visada yra išmintingiausias pasirinkimas ir jis išties gali būti varomas tų pačių, tik subtilesnių ribojančių įsitikinimų – kaip vengimo forma.

Tad jei jau yra ta jėga, kuri taip traukia „žemyn” – galbūt verta pasižiūrėti kodėl taip vyksta – koks šakninis jausmas bando atkreipti tavo dėmesį?

Galbūt augant šiame pasaulyje išties giliai įtikėjai, kad esi nepakankamas, nevertas, neįgalus – tai visiškai normalu bei dažna.

Ir net jei jau žinai, kad tai nėra tiesa ir tu esi nuostabi Dieviška esybė – jei giluminis nevertumo ar net kaltės jausmas nėra pilnai sąmoningai išjaustas ir priimtas – tu negali jo pilnai peržengti (būtent čia ir žaidžia subtilus dvasinis ego).

Tuomet galime pastebėti galbūt dar gilesnį melą bei baimę už tų nemalonių jausmų: „jeigu aš pilnai įsileisiu šiuos jausmus ir nebandysiu jų pakeisti – jie mane prarys ir aš tikrai būsiu žlugęs”.

Tad ar gali sau leisti pilnai susitaikyti su šiuo žlugimu?

Nes čia ir slypi tavo negatyvių įsitikinimu griūtis iš pamatų ir tuomet atvirumas tikrai meilei bei transformacijai.

P.s. Svarbu atkreipti dėmesį, jog kada matome atrodančiai žlugusių žmonių pavyzdžius – tai dažniausiai yra būtent nesąmoningo vengimo pasekmė ir kartais net susigyvenimas su „žlugusio asmens” persona.

Tuo tarpu sąmoningas pasidavimas savo pasąmonės gelmėms neša išties gydančią bei įgalinančią energiją.

*

Tėkmės dienoraštis:

Taip kaip panašus pritraukia panašų, kaip pvz: lengvumas daugiau lengvumo – taip pat slypi panašumas priešybėse, nes priešybė ir yra bendras panašumas.

Ir yra gerai žinomas posakis – „Dievo keliai yra nežinomi”.

Tačiau viskas yra tobulai sinchronizuota kūryba, kuri veda įvairiai, kartais skatina, o kartais stabdo ar netikėtai pakreipia – tačiau viskas tobulai integralu.

Mano patirtyje, per besąlygine meilę – visa tai išryškėja kaip intuityvus žinojimas – sąmoningas buvimas vienu, kuris yra viskas, net ir su visais dabar patiriamais žmogiškais apribojimais, nežinomybe ir netikėtumais.

Tad jei veikdamas vienaip gaunu priešingai, man tai tik harmoningą tėkmę reguliuojantis mechanizmas – lyg akmenukai, kuriuos apteka upė – aš esu ir akmenukai ir upė, bet labiau upė, kuri nuolat atsinaujina.

Pasitikėjimas yra natūralus ir priežastinis kelias magiškai skleidžiasi.

Kartais dar sugrįžta seni draugai vardu „teisimas”, „pasipriešinimas” bei „kentėjimas”, tačiau dabar aš juos labai vertinu, nes jų pagalba gaunu proga labai galingai nusinulinti ir suteikti sau tyros meilės.

Džiugiausia, kad būnant santykinėje gyvenimo tėkmėje – susikuriu vis daugiau absoliučiai stabilaus erdvumo pojūčio, kuris be pastangų harmonizuoja santykinį (buitinį) patyrimą.

Aš esu gyvas ir viską įtraukiantis menas, kaip ir mes visi.

Mes įsitraukę vieni į kitus per būties vienybę, besąlyginę meilę, buvimą savimi ir visuotinės darnos dėsnius.

*

Viskas iš esmės yra tyra būtis ir visa gyvenimo įvairovė yra paprasta kaip buvimas.

Tačiau, kad pagilinti to suvokimą – galima sakyti, jog tai Vienas Dievas savo amžiname ir beribiame santykyje su savimi į kurį įtraukta viskas ir viską jungia tyras meilės rezonansas.

Tad su šia gera žinia yra amžinas pakvietimas – tiesiog sąmoningai mėgautis buvimu ir jausti jo vientisumą, kuris viską judina natūralioje harmonijoje.

*

Šiais metais ir visam gyvenimui linkiu dar vientisiau bei ryškiau atpažinti, kad viskas kas vyksta, taip kaip vyksta – yra tavo giliausio troškimo išsipildymas beribiame virsme, kuriame ir yra visa laimė.

Nes TO atpažinimas ir leidžia viską patirti kaip TAI.

*

Kiekvienas, net ir mažiausias patiriamas pokytis – išties yra visiškai naujas mūsų sąmonės išdėstymas ties ta pačią beribe būtimi – mes tiesiog galime naudoti visišką pokyti, kad jis atrodytų kaip menkas pokytis.

Kada tai žinai – tu gali sąmoningai atpažinti ir susikurti daugiau atsinaujinimo savo patyrime pagal tai, kiek tai yra aktualu tavo sielai, o to indikacija yra tavo pilnatve grįsto įkvėpimo/troškimo intensyvumas.

*

Nuostabiausia Kvailio Kelionė:

Gyvenant šiame pasaulyje, stebėdami vieni kitus – mes susikuriame daugybę „tobulo žmogaus“ etalonų ir stengiamės jais būti, o kai nesiseka labai graužiamės.

Visgi tobulumo siekis yra natūralus, tik klaidingai nukreiptas į laikinus išorinius pasireiškimus.

Šis siekio impulsas iš esmės kreipia pabusti į savo tikrąją tapatybę, kuri visados yra išbaigta ir tobula – tai nuovoki esatis, esanti už visų laiko, erdvės bei priežasties ribų.

Ir kai įsisąmoniname, jog mūsų tikroji tapatybė visados yra amžinas ir beribis pasireiškiančių patyrimų šaltinis – tuomet galime suvokti, kad šis žmogiškas gyvenimas žemėje yra „kvailio kelionė“ per kurią mes galime vis naujais būdais atrasti save ir iš to pasisemti daug meilės bei išminties.

Tad galbūt šie mūsų žmogiški veikėjai ir buvo sutverti klysti, susidurti su netikėtumais, išbandymais, nuopoliais ir galiausiai išmokti su lengvumu širdyje šokti išvien su beribe gyvenimo mistika bei magija?

O mes taip inertiškai norime kuo greičiau peržengti savo atrodančius netobulumus ir būti „ten“, kur jų nebėra; manome, kad vis kažką praleidžiame ir tada išties praleidžiame tai kas yra aktualiausia – tai procesai su kuriais natūraliai susitinkame dabar.

Galbūt būtent šie mūsų nuvertinti procesai, tikroje šviesoje yra vertingiausias bei įdomiausiais virsmas visoje kūrinijoje?

Visa ši žmogiška betvarkė ir drama yra tokia šventa ir savyje talpinanti tiek daug gyvybės, meilės, išminties bei įkvėpimo, tačiau, kad visa tai matyti bei išskleisti – pirmiausia pažinok save – kaip tyrą mylintį nuovokumą, kuriuo visada buvai, būni ir būsi.

*

Įsivaizduok, kad esi upės bangelė kuri pagavus pagreitį vienu momentu teškiasi į kliūtį lygiai taip pat kaip kada sieki savo tikslų ir gyvenimas netikėtai tave sustabdo ir priverčia judėti kita kryptimi.

Skirtumas tarp upės ir žmogaus dažnai būna tas, jog žmogus nepaleidžia ir įnirtingai priešinasi sukuriant tankaus sunkumo patyrimą, o upės bangelė paprasčiausiai krenta atgal į savo laisvą esenciją ir sklandžiai teka toliau.

Ir geros žinios, kad upė atspindi mūsų pačių vidinę išmintį, kuria tada galime pritaikyti ir įkūnyti savu būdu – esmė yra besąlyginio sklandumo realizavime, nes žmogau – tavo tikroji esybės esencija viršija viską – tu Tai.