Buvimas Savimi – Neapreiškiamo Gėrio Dovana

Visuotinės darnos meistras mato visuotinę darną viskame ir juda išvien su ja, todėl jis neturi priešiškumo ir jo ramybė bei gerumas nesvyruoja dėl kintančių sąlygų ar ribotų asmeninių nuomonių.
Tad kaip atpažinti šią visuotinę darną?
Pirmiausia atpažįstant tyrą bei natūralų buvimą per kurį viskas yra patiriama kaip vientisas gyvenimo šokis.
Tuomet visuotinė darna savaime tampa akivaizdi ir ji įtraukia visą kintančią įvairovę, tačiau ramybė ir mylintis gerumas visad lieka vedanti ašis bei orientyras pačiam meistrui.
*
Tiesioginė ir nesufabrikuota šios akimirkos tikrovė yra absoliutus tobulumas, kuriame viskas gyvuoja tobulai subalansuotoje vienybėje.
Šis tobulumas neapreiškiamas, bet išreiškiamas dalinai – visiems pasireiškimams pasirodyti ar išreikšti mes naudojame tą neapreiškiamą tobulumą, kuris visad slypi čia ir dabar.
Visi žodžiai tik laikinai paryškina šio absoliutumo fragmentus, todėl yra išmintinga neprisirišti prie įvardinimų ir likti ištikimybėje nuovokumui ties natūralia tikrove.
Ir būtent šie žodžiai, kuriuos dabar skaitai yra tik indikacija to, kas netelpa į žodžius, bet gali jais nepriekaištingai operuoti, nes tai yra Tai ir Tai tikrasis Tu.
Tyla, tuštuma ar panašios savybės, kurios yra priešingos savo raiškom kaip garsas ar pilnuma – vis tiek yra savybės ir išties tarp visų priešybių nėra realios ribos, todėl aiškiau žvelgiant galime suvokti, kad tyla yra garsi ir garsumas yra tylus, o tuštuma yra pilna, kaip ir pilnuma yra tuščia.
Tad štai susitikimas su paradoksu, kuris niekad neleis ilsėtis ties jokiomis dirbtinėmis išvadomis ar pastangomis įgytais pasiekimais.
Tad pabuskime tobuloje visko vienybėje, kuri reiškiasi kaip visuotinė darna.
Nes šioje visuotinėje darnoje išties juk slypi visas gyvenimo smagumas ir nuostabumas, kurį mūsų širdis visad trokšta patirti čia ir dabar.
Ir vėlgi, tai tik nurodymai į šia Dieviška tikrovę, kai esi sąmoningoje vienybėje su ja – daugiau nieko nereikia, tu Tai.
*
Amžinas išminčiaus džiaugsmas bei romumas slypi tobulos visų dalykų vienybės atpažinime.
Šioje vienybėje viskas ilsisi neapreiškiamai tobulame santykyje.
O šis neapreiškiamai tobulas santykis savo raiškoje reiškiasi kaip tyroje meilėje subalansuotas šokis tarp visų skirtingų reiškinių.
Tad šis išminčius yra išnykęs tame neapreiškiamame tobulume ir įsiliejęs į tyros meilės raišką.
*
Tikslo turėjimas sukuria tvarką chaose, tačiau taip pat tai gali tapti ir kančios priežastimi.
O galbūt ši kančia kyla dėl to, kad mes praleidžiame pagrindinį tikslą, kuris yra tikslingiausias tikslas iš visų.
Išties, jis toks tikslus ir akivaizdus, kad dažnai jo nepastebime – tai tikslas būti savimi.
Tiesiog būti savimi, tai viskas, tai paprasčiausias ir lengviausias dalykas, kurio išties net negalim nedaryti.
Tai viskas ko Dievas/visata iš mūsų tikisi.
Ir tai yra vienu metu tikslas ir jo pasiekimas esamojoje akimirkoje, todėl įsisąmoninus tai – ima rastis vis daugiau pastovaus pasitenkinimo, o kančia, kuri kyla dėl per didelio kitų sąlygotų tikslų sureikšminimo – ima nykti.
Mūsų kančia slypi tik abejingume šiam pagrindiniam tikslui, nes tada mes susikuriame per daug streso užpildant kitus tikslus, kurių užpildymas būna labiau sąlygotas, kai tuo tarpu sąmoningas buvimas tikruoju savimi yra besąlygiškai laisvas.
Tad kviečiu atsileisti ir įsitraukti į spontanišką vedimą iš savo širdies gelmių, o juo sekant – pamatyti kaip šis paprastas buvimas savimi ima magiškai įtraukti bei įgalinti visus kitus aktualius tikslus bei reiškinius.
Ir atminkime, jog buvimui savimi nėra jokio išorinio standarto ar autoriteto, nes kiekvienam bei kiekviename momente tai pasireiškia unikaliai.
Čia nėra nieko galutinio ir nors ir mūsų autentiškos raiškos kartais gali atrodyti keistos, klaidingos ar juokingos – tai taip pat tobulas Dievo žaismas su savimi.
Kuo labiau tai įsisąmoniname – tuo labiau palengvėjame ir kuo labiau palengvėjame – tuo labiau tikslingas bei natūraliai harmoningas šis buvimas savimi tampa.
*
Neapreiškiamo Gėrio Dovana:
Visuotinė Tiesa/Tikrovė/Darna yra, tačiau ji negali būti pilnai paaiškinta, nes pats aiškinimas yra ribojimas.
Jei mes tai pavadiname A, reiškia tai nėra B ir jei mes prisirišame prie tam tikrų išvadų apie tikrovę – tai praleidžiame likusią visuotinės tiesos didybę bei malonę.
Net ir šis aiškinimas kurį dabar skaitai, visumoj yra juokelis, bet tuo pačiu nešantis tos pačios visuotinės tikrovės vertę.
Tad viskas ką čia perduodu – tai priminimas, jog niekas to netalpina, bet viskas tai nepertraukiamai reiškia.
Tai yra intuityvus atpažinimas/prisiminimas to, kas visada yra amžinybės akivaizdoje; ir kai ši akivaizda tau tampa akivaizdi – tuomet gali apie tai šnekėti bei tai taikyti į valias, nes tu tuo sąmoningai esi ir jokios sąlygotos išraiškos tavęs nepaklaidina.
Nors ir abejingumo bei užmaršties debesys gali sugrįžti, tačiau atkakliai sugrįžtant prie visuotinės darnos akivaizdos – net ir tie „debesys” bus sutinkami kaip visuotinė darna.
Tad viskas veda į tikrą besąlygiškumą, kuris įtraukia visas sąlygas ir todėl visuotinė gyvenimo darna visada ras kaip mus nustebinti, kad neprisirištume prie šališkumų ir liktume tyrame nuolankume per kurį ir susilygiuojame su šiuo besąlygiškumu.
Toks savojo patyrimo transformavimas suteikia viską ir net viskas, kas gali būti išreikšta yra tarytum niekas prieš tą neapreiškiamą gėrį, kurį tik pats neapreikštasis padovanoti sau gali.
Ir tai tik poetiška užuomina – kviečiu pasinerti į jos šerdį