Budinančios Žinutės

Būnant niekuo – leisk viskam praeiti.

*

Sąmoningai atspindint iškylančius ego jausmus ar kompulsijas ir į tai atsakant su giliu raminančiu kvėpavimu: vietoj kolektyvino nesąmoningumo tendencijų – ego savu akordu ima vis labiau atspindėti aukštesnės sąmonės savybes, kaip ramybė, pilnatvė, meilė, išmintis.

*

Kai įsisąmonini, jog dualybės žaidimas tęsiasi amžinai – gali pabusti amžinoje vienybės ramybėje.

*

Vadinama alchemija išties yra fizinio asmens susilygiavimo su dvasia puoselėjimas.

Šis puoselėjimas susideda iš dviejų pagrindinių dalių – atskyrimas ir sujungimas.

Šiame procese sąmonė asmenyje nueina pusę kelio siekiant savo tyrumo ir paleidžiant savo prisirišimą prie savęs, kaip sąlygoto asmens.

Tačiau likusį darbą sąmonė padaro tyroje dvasioje, kuri pilnai išskaido asmens iliuziją ir tada vėl ją sudeda į atnaujintą/išgrynintą konfigūraciją naujam veikimo/patyrimo ciklui.

Šis virsmas gali būti puoselėjamas visą gyvenimą – atrandant vis glaudesnį ryšį tarp fizinės ir dvasinės tikrovės.

*

Mirtis yra tai, kas įprasmina gyvenimą ir jį pratęsia subtilesniame lygyje.

*

Nors ir įvairūs pojūčiai bei intelektas gali dalyvauti – Dieviško grožio atpažinimas įvyksta per nuovokos tuštumą ir pats tuštumos tyrumas yra grožio esencija.

Bet kokia yra grožio paskirtis?

Kodėl jis mus traukia?

Tai ne tik pramoga.

Tai siekis atrasti tobulą balansą bei harmoniją gyvenime.

Ir kada mes to siekiame tik per savo ribotus pojūčius bei intelektą – gimsta perfekcionizmas, kuris tik tai atitolina nuo autentiško grožio suvokimo.

Mes imam suvokti tik tai savo idėjas ir prisirišti prie jų – taip praleidžiant nuovokos tuštumą, kurioje begalybės kintančių idėjų ir detalių savaime sukrenta į tobulas konfigūracijas.

Tad nebijok atitrūkti nuo idėjų – tyrinėk jų visų stabilią esenciją.

*

Tai, kas yra – yra įprasminama to, ko nėra (visom prasmėm).

Nemalonus trūkumo jausmas yra transformuojamas ne per bandymą užpildyti, kovoti ar kompensuoti, bet per nuoširdų dėkingumą, nes tai ko matomai trūksta padeda pasinaudoti ir giliau įvertinti tai, kas esamu metu yra laisvai prieinama ir tuomet gausa laisvai teka.

Išties bet kokia patyrimo forma, tai yra tos pačios beribės gausos patyrimo forma, todėl realaus trūkumo nėra – tik skirtingos gausos formos.

Ir išties nėra taip, kad kažkas turi daugiau, o kažkas mažiau ar kad kažkas labiau turtingas, o kažkas labiau vargšas – visa tai tik ribotos perspektyvos!

Mes visi esame tokie patys beribės esaties atspindžiai, kad ir ką toje begalybėje atspindėtume.

Ir smagiausias paradoksas visame tame, kad viskas randasi iš nieko ir būnant taikoje su niekuo arba dar tiksliau – būnant niekuo – tu savaime patiri tobulai sinchronizuotos gausos tėkmę.

Tad puoselėk sąlyti su savimi, kaip niekuo, kuriame atrandamas viskas.

*

Tu negali nebūti beribe savastimi – tu gali tik tikėti, jog esi kažkas kito.

Riboto savęs jausmas laikosi tik tai tavo tikėjimu.

Tačiau patiriamas ribotumas nekelia kančios, kol prisimeni savo beribę tapatybę.

Taip sąlyginiai ribotumai tarnauja beribio savęs įvertinimui.

Tačiau kuomet įvyksta gilus susitapatinimas su sąlyginėmis ribomis, kada jau beribis tarytum tampa riboto vergu – tada yra patiriamas atitinkama kančia.

Galiausiai tai vis tiek prisideda prie beribio savęs nuovokos atšviežinimo bei įvertinimo.

Ir pats beribio savęs nuovokos vertinimas yra stabilus geros savijautos pagrindas.

*

Visos išraiškos yra Dieviškos ir harmoningos, tačiau, kad aiškiai tai matyti – turi jų nepriimti asmeniškai, net ir asmeniškumams pasireiškus.

Viskas yra suvokiama to, kas nėra suvokiama.

Tai yra savityros šerdis – savasties tyrumas ir nei akimirkai nesenstantis šviežumas.

Vis sąžiningai atpažįstant šią savo savastį – laikui pribrendus, šios savasties nuovoka vis giliau užsifiksuos.

*

Buvimas intuityviame tyros savasties atpažinime (aš esu esantysis) – tai efektyviausias būdas sužadinti savo laisvąją valią/galią.