Dorybės signalizavimas (virtue signaling) – skelbimasis bandant parodyti, kad esi geras ir teisus kažkieno blogo ir neteisaus atžvilgiu – kas iš esmės yra tik svetimumo iliuzijos tankinimas ir negatyvaus bei bėdas kuriančio ego stiprinimas.
Tačiau tokiu pačiu principu juk mes kovojam ir su savo paties ego(„vidiniu blogiečiu”) ir taip paradoksaliai vis panašesniu į jį tampame.
Tad kad sugrįžti į harmoningą balansą – įprask matyti mažyti nekaltą vaiką už visų kaukių, įprask matyti viena tyrą širdį visuose kūnuose ir pasižiūrėk koks išties yra tavo santykis su visuma, kuri esi.
Ir tai nėra žalingumo teisinimas, anaiptol – toks matymas ir meilė gali geriausiai pasirūpinti sveiku balansu.
***
Dalumo iliuzijoje tikrovė atrodo paradoksali ir kartais prieštaringa, bet natūraliai – tai yra meilė, nes tikrovė (kuri yra iliuzijos šaltinis) yra vientisa (nedaloma), todėl dalumas išties yra vienio saviraiška dėl savęs.
Spalvos slypi šviesoje, šviesa tamsoje, tamsa šviesoje ir viskas kartu, kaip niekas atskirai – tai neapreiškiamas vienis ir jo tobulai balansuojama meilės/darnos/dramos/intrigos/romantikos ir viso kito išraiška.
Linkiu įsisąmoninti šį principą, pritaikyti savo gyvenimo reikaluose ir būti taikioje palaimoje.
***
Absoliutus tobulumas slypi viskame, net ir santykiniame klydime bei tobulėjime, nes tai viena tobula esatis.
To matymas atlaisviną naštą, išryškina visuotinę darną ir neša laimę, tačiau per kompleksines žmogiškas patirtis – mes įpratome save nuo to apakinti ir kentėti.
Taip gimsta poreikis dvasinei praktikai, kuri yra sąmoningas tobulumo atpažinimas kiekvienoje akimirkoje – tiesiog leidžiant jai būti tokiai, kokia ji natūraliai yra.
Tobulumas yra beribis, praktika irgi, nes kiekviena akimirka yra nauja ir verta šviežio atpažinimo/įvertinimo/pasišventimo.
Skirtumas tik tas, jog su atkaklia praktika – ji tampa vis labiau sava, natūrali ir palaiminga.
Ir atmink, kad ir kokioje atrodančioje nelaimėje save ar kitus rastum – viskas be išimčių priklauso tobulam virsmui, kurį supa beribė malonė.
***
Kai voras audžia tinkla jis juda iš tinklo centro į periferiją ir iš periferijos į centrą, pirmyn ir atgal ratu – taip glaudinant bei tvirtinant ryšį tarp centro ir periferijos.
Juk panaši ir mūsų darna, tik tiek, kad tikrasis centras yra be-centrė savastis.
Aktualu tai žinoti, o tam reik panašiu (voro) principu periodiškai dėmesiu sugrįžti į beformę savastį.
Nes jei grįžtame tik iš vienų apibrėžimų į kitus, na, tuomet ryšys su tikruoju centru nėra stabilus, kaip ir nėra atspindintis mūsų tikrąją laimę.
Bet veikimas per visus santykinius centrus puikiai veikia, tik reikia susilygiuoti su tikruoju savimi, kad aiškiai tai liudyti.
***
***
Įžanga: Labas, dabar pajaučiau impulsą pasirašinėti ir padaryti naują ir trumpą savo studijų apie sąmonę apžvalgą. Įspėju, jog šio straipsnio kalba kai kam gali pasirodyti labai sunkiai įkandama ir atitolusi nuo kasdienio gyvenimo suvokimo, nes šis straipsnis apie tai, kaip
Pažink savo nekintamumą, kad galėtum besąlygiškai mėgautis kitimu. Pažink savo beformiškumą, kad leistum sau pilnai mėgautis visomis patyrimo formomis. Pažink savo vientisumą, kad jaustum harmoniją visoje įvairovėje. Pažink save už pasireiškimų, kad matytum grožį visame pasireiškimų žaisme. Pažink savo absoliutų
Begalybė begalybės vaikų vienoje begalybėje. Kiekvienas yra tas pats vienas su tuo pačiu begalybės potencialu laisvai ir išvien su kiekvienu tyrinėti save. Nes kiekvienas atsispindi kiekviename ir kiekviena laisvos valios išraiška yra lygiagrečiai sutartinė su kiekviena kita. Šios vienos begalybės
