Atskleidę tobulą mylimąjį/mylimąją savyje – atradome vienas kitą.
Ir dabar kartu švenčiame šią tobulą meilę ir ši meilė švenčia mus.
Tai mus palaiko ir įkvepia augti susilygiavime su savo tyriausiomis intencijomis.
Viens kitam esame kaip lankstūs veidrodžiai, kurie atspindi viską kas tampa aktualu.
Ir tai visad vyksta abipusiškai mylinčiu bei mylimu būdu.
Ši meilė neturi fiksuotų standartų – ji tiesiog prisitaiko prie kiekvienos šviežios situacijos būdama labiausiai savimi.
Tai nuolat besiplečianti meilės pergalė nuo kurios savęs nebe-atskiriame.
Nes ji tobulai įtraukia bei suderina mūsų individualius širdies kelius.
Taip begaline įvertinimo spirale vis grįžtame į elementarią tiesą, jog viskas yra viena…
—
Visi mūsų santykiai gali būti matomi kaip švento gijimo ir meilės atgimimo bei klestėjimo virsmas.
Net ir vadinamos „išdavystės“ iš esmės išduoda mūsų abejingumą ir už jo slypinčias vidines žaizdas, todėl vos tik priimame tai kaip gijimo bei tikros meilės atgimimo virsmą – skausmingos patyrimo formos sklandžiai integruojasi į tai.
Todėl skatinu neužverti pasitikėjimo savimi, kitais ir gyvenimu.
—
Tikra besąlyginė meilė šiame pasaulyje dažniausiai pabunda per santykį su kitu mylimu žmogumi ir kada tai išties įvyksta – ši meilė nebegali būti kažkaip atšaukta, net jei ir mylimas žmogus palieka šį pasaulį – ši meilė lieka ir įkvepia toliau šiuo gėriu dalintis su kitais.
Mylėti visa širdimi ir taip pat būti mylimu.
Panašu, jog viskas dėl to ir yra.
Ir tai slypi kiekvienoje širdyje, tačiau atlaisvinti šiai meilei kelią mūsų sąlygotame žmogiškame pasaulyje dažnai būna iššūkis.
Dauguma žmonių to vengia, nes tai juos padarytu labiausiai „pažeidžiamais”, nors tai ir yra kelias į tikrumą, kuris negali būti pažeidžiamas.
Tad artėjant link to, įsijungia didžiausios visų laikų traumos bei gynybos mechanizmai, kurie vienokiais ar kitokiais būdais bando nuo to apsaugot.
Per vangų normalumą, dvasingus pasiteisinimus, pašėlusias dramas, sąlygotos meilės patirtis, kurios skamba kaip: „tas kuris labiausiai myli – tas labiausiai ir kenčia” ir t.t.
Ir be abejo, kiekvienas atvejis yra savitas ir ne kiekvienu atveju meilė turi nueiti visą kelią.
Tačiau kai tam pribręstame – tam tinkama galimybė pasirodo ir tada iki gelmių viduje tai žinome.
Ir šis žinojimas gali pabusti tiek su žmogumi, su kuriuo esi kartu jau kurį laiką ir tiek su žmogumi, su kuriuo ryšys tik nesenai užsimezgė.
Techniškai vis tiek tai įvyksta su savimi, bet ryšys su kitu tai labai paspartina, atspindi bei įkvepia likti savo geriausiame kelyje.
Visa tai iš esmės tam, kad sužadinti tikrą meilę ir tuomet savame balanse ja patirti ryšyje su viskuo.
Visu tuo iš esmės noriu padrąsinti nebijoti eiti viso kelio, net jei atrodančiai „suklysi” – tai bet kuriuo atveju tave priartins prie tavęs.
Net po didžiausių širdies dūžių – žinok, jog jie tik atidengia tavo giliausią besąlyginės meilės širdį, kuri negali būti sudaužyta.
Tiesiog žinok, kad tu ir esi vientisa bei nemirtinga meilė, kuri tampa tik iliuzinių savi-apgaulių mirtimi.
Tad linkiu nuoširdžiai susitikti su savimi, vardan tikros meilės (kuri išties ir esi) ir ryšių, kuriuos išties myli – juk tam jie ir yra.
Ir tai yra daugiau, bet logika daugiau nebegali sekti, nes atėjus į meilės centrą – tu susitinki su nuostabiausiais paradoksais, kaip kad „ryšys”, kuris „išlaisvina”, arba „skirtis”, kuri „suvienija”.
Taip, tai be galo gilu, tačiau aš tame gyvenu ir taip pat tame galiu padėti ir tau – jei tik jauti nuoširdų rezonansą – parašyk
paulius@budimokanalas.lt ir žiūrėsim.
