Šventos Širdies Atvėrimas Ir Buvimas Sąmoningoje Vienybėje Su Dievu

Visi be galo komplikuoti įstatymai bei korumpuota sistema didžiąją dalimi yra todėl, kad žmonės stokoja dėmesingumo ties savo širdimi, kuri visų pirma leidžia žinoti, kad esame beribės, amžinos ir besąlygiškai mylinčios esybės, kurias jungia ta pati viena esatis, o visų antra – širdis visad žino teisingą kelią nešanti daugiausiai integralios gerovės ir įkvepia juo judėti.
Tačiau dauguma mūsų vis dar tarnauja, abėjonei, baimei, nepasitikėjimui, neapykantai, gėdai, kaltei, pavydui, cinizmui ir beveik visą dėmesį laiko galvoje, kuri gali tik skirstyti ir viską apibrėžinėti į sustingusias idėjas apie tai kas yra gerai ir kas yra blogai, kas yra teisinga ir kas yra neteisinga, kol galiausiai patys nebežino kas yra kas ir tai yra gera pradžia sugrįžimui į savo esybės šerdį.
Tad štai, visi sudėtingi sunkumai mūsų kultūroje pasireiškia todėl, kad praleidžiame paprasčiausią ir lengviausią viską vienijantį pagrindą – tai mūsų vienovės sąmonė, kuri ilsisi mūsų šventoje širdyje ir laukia būti naujai atpažinta kiekvieno iš mūsų.
Tai gali atrodyti kaip didelis iššūkis tik todėl, kad reikia paleisti įsisenėjusius įpročius ir išdrįsti pasitikėjimo šuoliui už visko ką žinome ar esam išmokę.
Ir visgi – kuo toliau tuo labiau gyvenimas link to veda, nes atverti savo širdį yra pagrindinis uždavinys mūsų bendrame kolektyvinės evoliucijos puslapyje.
*
Vieno Dievo Akivaizda
Jei Dievą riši su kažkokia atskira idėja – tu negalėsi patirti Dievo jo besąlyginėje vienovėje bei malonėje, nes kiek laiko gali laikytis idėjos ir kaip greit gali pasimest tarp kitų idėjų?
Arčiausia tam idėja būtų besąlygiškumas, kuris įtraukia visas sąlygas, tačiau kviečiu pasinerti į tikrą besąlygiškumo būvį, kuris leidžia jausti vienybę su vieninteliu Dievų, kuris ir yra viskas vienu metu.
Mes taip įpratome viską išskirti pagal vardą ir formą, kad visai pamiršome faktą, jog tai tas pats vienas dalykas (Dievas).
Tai yra totali akivaizda – tavo natūrali būsena, kuri jaučiasi kaip tikri namai ir tu juos tikrai gerai pažįsti, nes visada juose ir gyvenai.
Tad tiesiog netapatink Dievo su išskirtinėmis idėjomis, nes tai negali apsiriboti ties tuo ką apie tai galvoji – verčiau eik per bevarčius „Dievas” sąvokos vartus ir tiesiog Būk Tuo, taip kaip natūraliai esi ir negali nebūti.
Ar dabar matai, tai akivaizdus faktas, tačiau jo atpažinimas/pajauta įsitvirtina mūsų sąlygotame patyrime per pastovų atsipalaidavimo į šį akivaizdumą puoselėjimą.
*
Gyvenimas išreikštoje kūrinijoje ir net šiame žmogiškame gyvenime tai tarytum sapnų fraktalai.
Pavyzdžiui įvairios išmoktos idėjos iš kurių pabundame į platesnį visko matymą ir tame yra begalybė.
Tačiau kas tame yra pastovu – tai meilė, kuri ir yra beribės kūrinijos audinys.
Tad gali fokusuotis į besąlygine meilę ir pradėsi jausti pastovumą kitime bei vieningą harmoniją prasiskiriančioje įvairovėje.
Tai taip pat galima vadinti ir nuovoka bei būtimi, tiesiog būtis – nusako visko esmę, nuovoka – visko suvokimą, o meilė – įsitraukimą į kūriniją.
Ir kaip galinga, kai tiek super pozityvios, tiek super negatyvios ir tiek super paprastos kasdienės patirtys grąžina dėmesį atgal į tyrą nuovokumą ir tapatybės pojūtį į tyrą buvimą, na o visą santykinį veikimą į tyrą meilės darną.
Ateina laikas, kai visas gyvenimas yra patiriamas kaip „Satsangas” – visko panaudojimas, kad vis giliau įsisąmoninti absoliučią savastį, kurią tuo pačiu metu vis naujai įkūniji.
Nuo čia prasideda didelis pagreitis tavo santykinės evoliucijos kelionėje, bet tai vyksta būtent todėl, kad turi gerą „stuburą” tam vykti.
Mėgaukis.
*
Mes Esame Saugūs Jaustis Nesaugiai – Nuo Čia Galime Pradėti Išskleisti Tikrą Nepajudinamą Vidinį Saugumą.
*
Atmintinė iš kurso sava vaga:
1. Tu Esi Sava Vaga, kuri įtraukia viską.
2. Fokusas per atsipalaidavimą į savo esybės širdį/šaltinį.
3. Atsidavimas savo mylimai veiklai per besąlyginę meilę.
—
Kita praktika savarankiškam pritaikymui:
Tiek sėdint su savimi, tiek aktyviai sąveikaujant su išoriniu pasauliu – atmink ir pajausk, kad visa tai sukuriama iš tavo beribės energijos ir atspindi tavo santykį su savimi.
Tu esi visata, unikaliai patirianti save, pagal tai kaip reiškiama tavo valia.
Tad per besąlyginę meilę sau, gali labiau įsisąmoninti šį santykį ir tuomet leisti jam keistis pagal savo širdies troškimą.
Tačiau vien viso to pastebėjimas, jau pats savyje yra didelis pokytis tavo santykyje su savimi, tad kviečiu puoselėti šį paaukštintą nuovokumą ir be abejo mėgautis.
*
Dienoraštis iš širdies gelmių:
Vienybės sąmonės integracija šame pasaulyje yra tikro pasišventimo reikalaujantis virsmas, nes mes išmokome bėgti nuo savęs, savo jausmų ir stipriai tapatintis su ta bėgančia tapatybe, kurios likimas yra būti prarytai pilno nuovokumo bei visumos jutimo.
Šios įtikėtos tapatybės iliuzija negali to suvaldyti ir pakelti – ji turi būti paleista, kad ir kaip stipriai ji priešintųsi, o tam reikia pasišvęsti buvimui sąmoningu apie savo tikrąją tapatybę, kuri yra amžinai laisva ir su besąlygine meile praleidžianti viską.
Tai yra pilnas buvimas pasaulyje, bet tuo pačiu visiškai ne iš jo – tai įkūnyta išmintis.
Mano esybės širdis kartais jaučiasi tankiai kaip fizinis kūnas, bet patyrinėjant giliau – ten nerandu nieko fiziško.
Kartais jaučiasi lyg ja duria aštrios adatos ir skausmas būna tikrai gilus, tačiau įsižiūrint giliau – tame nerandu nieko asmeniško.
Lieka tyras liudijimas, kvėpavimas ir atjauta, viską panardinanti savo bekraštėje malonėje.
Laisva beformė nuovoka ir besąlyginė meilė pasireiškianti per formą – tai vienas vientisas dalykas.
Ir sąmoningai būnant Tuo: nebegaliu prisirišti prie jokio šališkumo ir kad ir kaip individualiai tai gali reikštis – aš veikiu kaip gyva balansuojanti visuma.
Na ir be abejo už visų tų tankių jausmų yra kur kas gilesnis vienybės su šaltiniu jausmas, kuris jaučiasi tiesiog šventai, viskame, viskame viskame.
Tad belieka įkvėpimas būti, mėgautis ir pasitarnauti su giliausia meile.
*
Pažink Save, kaip tyrą bei visur esantį Dievą ir tuomet išlaisvink savo ir kitų protus bei kūnus nuo susvetimėjimo, baimės ir kančios.
Kaip įsitvirtinti šiame pažinume?
Paleisk visas išmoktas idėjas apie Save, Pasaulį bei Dievą ir tuomet Tai priimk, kaip vientisą visumą, taip kaip natūraliai ji apsireiškia akimirkoje.
Bet iš tikrųjų – tai įtraukia viską, tai tarsi radikalus žingsnis pro slenkstį, prieš kurį viskas paliekama ir už kurio viskas randama taip pat, tačiau viskas yra atpažįstama kaip tas laisvas tyrumas, kuris peržengė savo įtikėtą ribotumą.
Tuomet be abejonės žinai, jog esi gyvas Dievas gyvenantis savyje.
Tai taip pat reiškia, jog kiekvienas yra atsakingas už savo abejonę ir jos išsklaidymą.
Tad štai, vienas paprastas žingsnelis su pilnu pasišventimu – kartok jį tol, kol jis taps natūralus kaip kvėpavimas.
*
Tai kas įvyksta mūsų patyrime – visada yra įtraukta į Dievišką planą.
Kodėl?
Nes tai įvyksta!
Reiškia visa visata tam suteikia leidimą ir tai yra integrali bendro proceso dalis.
Ir labai aktualu yra suprasti, kad mums nereikia forsuoti visko supratimo, kaip ir neskubėti šokti prie grubių išvadų – tereikia ilsėtis supratime, kad viskas harmoningai atsiskleidžia natūralioje įvykių sekoje, kurią ir galime aiškiausiai sekti būnant laisvame atvirume.
Ir be abejo – į tai įeina smalsumas bei tyrinėjimo kelionė, tačiau jos sklandumą palaiko mūsų vidinė taika su viskuo – taip kaip viskas esamu metu pasireiškia.
Tad būk šventoje ramybėje – viskuo yra pasirūpinta ir viskas yra gerai.
Ir atmink – egzistencija arba Dievas yra vienas ir beribis, pats dėl savęs, todėl visas šis fenomenalus gyvenimo skleidimasis yra Geranoriška Mistika.
Mėgaukis.
*
Tu Esi Ramybė, Kurios Niekas Nejudina Ir Kuri Judina Viską. Ar Renkiesi Save Priimti Kaip TAI Ir Sąmoningai TUO Būti?
*
Trumpas, bet esmę liečiantis dialogas:
N: Kaip nereaguoti? Įdomu, Pauliau, ką darai, kai matai, kažką skriaudžiamą ar akivaizdų melą…? Nutyli, praeini pro šalį? Lyg žiūrėdamas filmą???…
P: Daliu mastymu to niekada nesuprasi, nesukontroliuosi ir amžiais klaidžiosi šešėliuose. Turi atrasti Dievą ir vienybės harmoniją savo būtyje – tik tada atrasi Kelią ir tuo pačiu metu būsi vienybėje su viskuo, tada nebekils ir tokie klausimai.
N: … o konkrečiai, ką darai kaskart, kai susiduri su kažkuo, kas priešinga pačiai tavo esmei ar esybei, net nežinau, kaip tiksliau…
P: Nėra nieko „prieš” mano esmę, nes mano esmė yra gėris įtraukiantis visas priešybes, o kaip konkrečiai elgiuosi priklauso nuo konkrečios situacijos, bet tai gyva, šviežia, intuityvu. Kaip ir sakau, niekad nesuprasi Dievo kol nepasirinksi būti sąmoningoje vienybėje su juo. Ir tai visai kitas matymas negu tas per kurį žiūri dabar.
N: Išties labai gražiai ir suprantamai parašei. Noriu pasidalinti tais tavo žodžiais savo lauke, jei galima?
P: Žinoma,visada.
*
Mūsų žmonijoje, per užmarštį bei pasimetimą – susiformavo gilus įprotis su savo energija užverti savo širdis ir vietoj to, kad leisti joms laisvai spinduliuoti besąlygine meile – mes apsigyvename perdėtai mastančioje galvoje, o visa tai kuria skausmą ir klaidingą to skausmo interpretavimą, kuris kuria dar daugiau negatyvių efektų.
Tačiau skausmas tik perduoda žinutę, kad atsitraukti nuo liguisto mastymo, dėmesiu nusileisti į skaudančią širdį ir atlaisvinti ja veržiančius pančius, nes šie pančiai sukurti iš mūsų energijos ir tik mes galime juos atleisti. Tiesiog per leidimą sau pilnai jausti, pilnai sutikti esamą patyrimą, atleidžiant bet kokį inertišką pasipriešinimą, pasitikint natūralia gyvenimo tėkme ir besąlygiškai mylinčia širdimi, kuri viską gydo bei harmonizuoja.
Tereikia sąmoningo fokuso/leidimo/atsidavimo ties savo šventos širdies atvėrimu.
Pilnai jausti – reiškia pilnai pasitikėti; pilnai pasitikėti – reiškia eiti begalybės keliu, o eiti begalybės keliu – reiškia įkūnyti amžinybės išmintį.
Ir atminkime, kad nors ir viskas gali jaustis asmeniškai – išties tai visos visatos istorija, tačiau kiekvienas ją gali keisti savaip.
Ir viskas gali ženkliai palengvėti bei sukurti didelius pozityvius pokyčius mūsų kolektyvinėje sąmonėje nuo tada, kada nustojame viską priimti asmeniškai ir liekame kaip tyras liudijimas, kvėpavimas ir besąlyginė meilė, per kurią viskas sklandžiausioje tėkmėje integruojasi į palaimingą vienybę.
Nuostabus paradoksas slypi tame, kad paleidus susireikšminimą ties savo asmenybe – mes įsileidžiame savo Dievišką tapatybę, kuri tuomet pilniausiu aktualiu būdu ima įgalinti mūsų autentišką raišką.
Atminkime, jog mūsų šventoji širdis yra tiesioginis Dieviško tyrumo portalas, kuris yra atsparus visoms negatyvioms įtakoms, o tai reiškia, jog tai nėra daloma.
Tai kas yra daloma, sąlygojama, pažeidžiama ir ką taip stipriai bandome apsaugoti – yra tik sienos, kuriomis apsistatėme tikėdami, kad mūsų originalus tyrumas yra ribotas ir pažeidžiamas.
*
Įtraukimo Išmintis:
Mano giliu pajautimu pagrindinė vadinamo dvasingumo funkcija yra – mūsų esybių širdies atvėrimas vienam tyram šaltiniui ir visos beribės įvairovės su kuria natūraliai susitinkame – įtraukimas į harmoningą meilės vienybę, kuri išsiverčia kaip mūsų saviti šios meilės keliai.
Ir tai yra sąmonės evoliucijos patyrimas, kuris vyksta per perspektyvos plėtimą, kuris integruoja visas iki tol patirtas perspektyvas.
Kai per daug sureikšminame tam tikras perspektyvas – jos gali kelti gėdos, kaltės, baimės bei neapykantos jausmus ir būna kad stengiamės šių savo perspektyvų atsikratyti, jas slėpt ar forsuotai pakeisti.
Tačiau toks veikimas tai tarsi savos integracijos bei evoliucijos atidėliojimas, kuris ironiškai gali prikurti tik dar daugiau nepatogių efektų.
Tad visa esmė yra priimt save besąlygiškai, su visomis mintimis bei emocijomis ir tada plėsti savo perspektyvą, kad šalia tų minčių bei emocijų įtraukti daugiau įvairių savo beribės esybės atspindžių ir svarbiausia – savęs, kaip beribės esybės pojūtį.
Tu esi beribis kūrėjas sekantis savo epinę herojaus istoriją ir viskas ką sutinki joje – tai tik skirtingi tavo daugia-briaunio veidrodžio atspindžiai, kurie iš esmės tik atspindi tavo visumą.
Kiekvienas atspindys iš esmės yra tyras bei tobulas, kaip viso ko veidrodis, kuriame visi atspindžiai teikia naudingą ir reikalingą žinią Dievui, kad šis galėtų būti pilnaverčiu Dievu.
Tad su niekuo nėra problemų – viskas yra integralu ir viskas palaiko viską, todėl gali lengvai ir džiaugsmingai tyrinėti savo bekraštės esaties mistiką.

*
Kai tapatinamės su dualistiniu mastymu ir siekiame prieglobsčio šališkumuose bei fiksuotuose rėmuose – niekada nerandame tikros ramybės ir būname vis blaškomi ironiškų paradoksų.
Tačiau pabudus į visuotinės vienybės tiesą ir sąmoningai ją įkūnijant – paradoksai mūsų nebetrikdo, nes mes šokame vienybės, meilės ir džiaugsmo šokį su visomis priešybėmis.
Tad kviečiu reguliariai paleisti visus požiūrio taškus ir būti tyrame žvilgsnyje, kuriame galime matyti platesnę visumą ir tuomet atverti savo širdį vaikiškam smalsumui, vaizduotės lakumui, kūrybingam žaismingumui ir giliam giliam meilės vedimui, kuris ateina iš mūsų esybės gelmių.