Išties negali abejoti savimi, gali abejoti tik idėjomis apie save.
Ir kada tai žinai – kiekviena atrodanti abejonė „savimi” pažadina iš idėjos į savastį, kuri kiekvienu momentu yra švieži ir tobulai tokia, kokia turi būti tam momentui.
ir atmink, kiekvienoje žmogiškoje patyrimo formoje slypi tobula ramybė, mylinti sąmonė ir gyvenimo malonė.
Tu esi ir visos idėjos šoka natūraliai nepriekaištingame bei palaimingame šokyje.
—
Instinktas „kautis arba bėgti” mūsų rafinuotoje žmogiškoje patirtyje gali toliau veikti, kaip arogancija ir abejingumas, kaip puikybė ir menkumas, kaip užsisukęs mastymas ir toksinis bukumas, kaip intelektualiniai argumentai ir besimaskuojantis pasyvumas, kaip dvasingi pasiteisinimai tarnaujantys kitų teisimui, savęs gailėjimui ir t.t.
Tačiau, tikro pagrindo tam nėra – tai tik apgaulingi įsitikinimai apie trūkumą, kaltę ir pan.
Todėl tai yra nesibaigianti kova prieš paprastą tikrovės tyrumą, kuris lieka toks pats, koks yra – tik tai kovojantys kenčia.
Tad yra kvietimas pilnai permatyti bei pripažinti šį šabloną ir vietoj tarnavimo jam – būti gyvoje dabartyje, ryšyje su vienybės begalybe bei iš jos iškylančiu tyriausiu instinktu, kuris yra harmoningai funkcionuojanti besąlyginė meilė, leidžianti gyventi natūraliai taikų ir palaimingą gyvenimą.
Ir atmink, negatyvus ego gali tapti vis subtilesnis, bet ties tyru šaltiniu jis tampa bejėgis, o tada vientisas su Juo.
Tam visais laikais išminčiai įvairiai siekia nurodyti į Tai, kas mes esame prieš bet kokią praeinančią idėją, nes būtent tai yra pabudimas iš kančios kilpų ir pradžia tyrumo įgyvendinimui.
—
Buvimas tikruoju savimi yra beribė laimė, bet ką išties reiškia „tikruoju savimi”?
Tai nereiškia nieko, todėl dažniausiai inertiškai susitapatiname su reikšmėmis, kurios yra ribotos ir nepailstamai kintančios.
Tikroji savastis yra beribė ir amžina, bet tai vėlgi reikšmės, kurios tik nurodo į neaprėpiamą beribės laimės šaltinį.
Tad kai dėl tiesos nuoširdžiai paaukoji viską ką žinai bei saviniesi – tavo tapatybės pojūtis savaime yra atrandamas laisvėje nuo visų rėmų, net ir tam tikriems rėmams liekant – viskas krenta į absoliučiai laisvą perspektyvą.
Ir tai tarsi fanatiškas tikėjimo šuolis, kuris atveda į gyvą intuityvų žinojimą, kad viskas visada ir be išimties yra nepriekaištingoje darnoje, nes visko šaltinis yra tyras.
Tad būnant šiuo tyrumu, asmeninis gyvenimo sapnas toliau tęsiasi pagal tyros kūrybos tėkmę, tačiau tai nėra priimama asmeniškai, todėl visas patyrimo turinys yra patiriamas per tyrumą, kuris netelpa į apibūdinimus, bet čia tai įvardinu, kaip „beribė laimė”.
—
Tikra laimė yra besąlyginė.
Ji nepriklauso nuo to ką turi ar ko neturi; nuo to ką sugebi ar nesugebi; nuo to ką gauni ar prarandi; nuo to kas vyksta ar nevyksta; nuo to kaip esi ar esti kiti; nuo to kas esamu metu tau prieinama ar neprieinama, kaip ir nuo to, kas prieinama kitiems; nuo bet kokių idėjų apie sėkmę ir nesėkmę; nuo idėjų apskritai.
Viso to siejimas su laime/nelaime kuria pragarišką patyrimą, kuris ima nykti tada, kada aiškiai jį permatome ir nustojame žaisti pagal šias apgaulingas taisykles.
Kitaip sakant – renkamės laisvę ir taiką su viskuo kas pasireiškia, nes būtent tai yra tikras ir nesvyruojantis laimės pagrindas nuo kurio atsiskleidžia šios laimės viešpatavimas, kuris ir yra tikrasis laimėjimas.
Šiame laimėjime mes visi susilyginame ir esame kaip vienas, nes atmink: daugiau nėra daugiau ir mažiau nėra mažiau – viskas yra tos pačios absoliučios tikrovės žaismas ir jo tobulumas.
Viskas Gerai